Dievas pasiima savo mylimiausius

Nebėra Rekso, didžiojo visų praeivių, o labiausiai vaikeliukų, mylėtojo. Apkabindavo visus. Buvo sklidinas meilės. kito tokio nemačiau. Per anksti, baisiai per anksti. Bet Dievas pasiima tuos, kurie šiame gyvenime atliko savo pareigą - atidavė širdį. Jam Dievas dovanos šviesesnį gyvenimą, negu turėjo. Jis savo gyvenimu nusipelnė aukštesnės gyvenimo pakopos, aukštesnio laiptelio savo inkarnacijų grandinėje, tai neabejotina, ir aukštesnės jėgos tokiais atvejais nedelsia. Tai buvo mano Auksinis angelas. Per savo 8 metus jis niekuo niekada nesirgo, pas veterinarą lankėmės tik pasiskiepyti. Iki paskutinės gyvenimo valandos buvo žvalus, aktyvus, niekada neliūdėjo, sportiškas, stiprus, laukuose būdavo greitesnis už vėją. Liūdi Mukutis, pripuola prie einančių šunų cypdamas, dar neišmoko vaikščioti be įbrolio. Nebeturi kasdienio imtynių partnerio. Aš lieku Reksui skolingas už man kasdien dovanotą džiaugsmą. Ačiū Dievui už tą turėtą dovaną