Dar viena diena išaušo...

Saldžiai miegojau po lova susirietęs į kamuoliuką, kai išgirdau kaip keliasi Agnė. Suklusau. Pastebėjęs švytruojančias jos kojas išsiropščiau iš palovio ir nusekiau. Kai ji mane pastebėjo, nespėjau net pėdų sumėtyt, apkabino ir pabučiavo, taip išreikšdama savo meilę. Aš jai atsilyginau žaismingai pasipurtydamas ir kviesdamas į lauką. Nors buvo dar tik ankstyvas rytas, gamta mane kvietė kaip reikalas. Po kiek laiko laukimo atėjo Agnė ir atidariusi duris išleido mane į laisvę, o pati ėjo iš paskos. Tik išbėgęs į lauką pajutau gaivų vėjo šuorą. Iškėliau galvą ir uodžiau orą, o po akimirkos susiradau tinkama medį teritorijai pažymėt. Nors apėjom tik kvartalą, bet man to užteko. Vėliau net pats grežiausi namo, vėl norėjosi nusnūst savo guolyje arba Agnės palovy.
Ši diena nebuvo niekuo labai įdomi. Laukas, maistas, miegas, žaidimai ir Agnė... Kuo toliau tuo daugiau mes laiko praleidžiame kartu. Man tai patinka, manau, kad jai taip pat. Ankščiau vertinau ją, bet nemylėjau taip kaip dabar, nerodė tokio dėmesio, susirūpinimo ir priežiūros kaip dabar ir tikiuosi ateity. Dabar viskas tiesiog puiku. Naktis, guliu savo guolyje, saugiame guolyje tarp dviejų sienų ir pianino, čia taip jauku.. Akimis išsakau Agnei viską ką noriu pasakyti, ji supranta, nežinau kaip, bet ji supranta...