Akimirkos,dėl kurių verta gyventi...

Vieną vakarą. Vieną tylų rudens vakarą,kai saulę atstojo gatvės žibintai, ir vieniši lašai krito ant gatvės,kurioje jau nebebuvo žmonių,tik keli praeiviai skubėjo į šiltus ir jaukius namelius, mes su šeimininke išėjome į lauką.
Supratau. Supratau,kad ir vėl laikas lengvam krosiukui. Bet šiandien viskas buvo kitaip- visur vyravo harmonija... Kai šeimininkė šelmiškai šyptelėjusi atidarė šlapius nuo lietaus vartelius, aš it paukštelis pasirengęs skristi, kurio vienintelis troškimas- skrydžio laimė, išbėgau pro vartelius.Mes bėgome lėtai,bet kartu ir greitai,laikas tada neturėjo reikšmės,sustojo... Šviečiant mėnuliui,gatvės žibintams ir smagioms žvaigždutėms mes tarsi skridome. Taip, skridome kaip gali skristi tik patys laimingiausi šunys ir žmonės šiame dideliame pasaulyje:D Vieniši ir dideli lašai glostė mano snukutį ir šeimininkės veidą. Ji tyliai dainavo. Dainavo dainą,kuri skamba tik iš tokių žmonių lūpų,kurie supranta gyvenimo skonį ir jo džiaugsmus. Dėl tokių akimirkų tikrai verta gyventi..