Beglobiams gyvūnams paaukota: 2898.95 Lt
Kaip gali prisidėti?
Priminti slaptažodį    Registruotis
Bone parkas

Pumos istorija...


Bartikas, 2012-02-05 16:43:18

čia aš prieglaudoje...šią nuotrauką facebook'e pamatę šeimininkai atvažiavo manęs pasiimti:)

kamuoliukas, mano kamuoliukas :DD

važiuoju:)

ilsimės su mažiausiu šeimininku ;)

Saugau mažylio miegą, o jei prabunda tuoj informuoju šeimininkus :)

Kaip mano gyvenimas prasidėjo jau nebepamenu, žinau tik tiek, kad mane pirmieji šeimininkai išmetė į gatvę... klaidžiojau po miestą, kol patekau į Panevėžio Gyvūnų Globos Draugiją... o ten praleidau gana daug laiko... žmonės atėję manęs apžiūrėti tiesiog išsigąsdavo, gal todėl, kad aš iš laimės loju, o be to esu labai sargi, o kadangi buvau pririšta prie būdos, tai ir teko lot, kai kas artinasi... tačiau po gero mėnesiuko, kai buvo atrasti mano buvę šeiminkai, kurie tik suteikė duomenis apie mane Globėjams, tiesiog lengvu balsu atsisakė... ech.. ir už ką man taip... juk esu tokia protinga ir gera... vis laukiau ir laukiau, kiekvieną dieną...

....ir atėjo JIE, mano naujieji šeimininkai!!!! Aplojau kaip ir visus, bet kadangi jie manimi pasitikėjo,(kadangi mano naujoji šeimininkė prieš mane jau augino bokserytę 11 metų, tai žinojo,kaip elgiasi tokie šunys) priėjo ačiau ir tada puoliau džiaugtis, buvau be galo laiminga, nes nujaučiau, kad artėja LAIMĖ!!!!
Nesuklydau, JIE mane pasiėmė ir visai nepabijojo, kad netrukus atsiras mažylis šeimoje, jie tiesiog manim tikėjo:)

Prasidėjo pažinimas šeimininkams manęs, o man - šeiminkų:)

Pirmąją savaitę, labai pykdavau ant pilkų ilgų automobilių, šeimininkai nesuprato kodėl...(gal buvau išmesta iš būtent tokio) nes kiti automobiliai man nekėlė jokių rūpesčių :)

Be abejo nuo pat pirmos minutės drebėjau bijodama, kad manęs ir vėl nepaliktų... deja, nors gyvenu su naujaisiais šeimininkais jau daugiau kaip pusmetį, bet negaliu niekaip atsikratyti tos baimės visiškai... vis bijau... vis sekioju iš paskos, net po namus.. bet jie jau priprato prie mano tokio įkyrumo ;)

Parodžiau kaip mėgstu maudytis, bėgioti, žaisti kamuoliuku ir važiuoti :))

Iš tos laimės net susižalojau jau pirmąją savaitę... pradėjau vaikščiot ant trijų kojų... daug nervų kainavo mano šeimininkam, vis važinėjom pas veterinarus,vis badė mane, vėl badė, tačiau kaip neatsistojau ant kojų, taip neatsistojau mėnesį, du... vėl iš naujo važinėti teko per veterinarijos kabinetus... vis niurkė tą mano skaudintį kelį... prisiklausėm visokių diagnozių.. buvo net pasiūlymų MIGDYTI.. tačiau šeimininkai nenuleidų rankų... ir PAGIJAU!!!!

Atsirado šeimoje mažylis.... oi buvo baimės šeiminkam, kaip aš reaguosiu į mažiuką, bet ir vėl Jie tiesiog manimi pasitikėjo ir aš jų nenuvyliau:) nors iš pradžių bijojau šiek tiek jo, gal baisu buvoužgauti, juk jis toks mažytis... bet dabar as jį tiesiog Dievinu, juk ir jis mano šeimininkas, kad dar ir mažas :) patampo man už ausų, bet kenčiu, kitaip negaliu, o be to man patinka bet koks dėmesys:))

Dabar tik vieną bėdą turi šeiminkai su manimi, nes niekaip nenoriu prileisti katino prie mažiaus, nors šiaip (kai nėra akiratyje mažylio) mes labai geri draugai :)

Na kolkas tokia mano istorija :) laukiu vasaros, nes dabar be proto ššššššalta ir negaliu ilgai lakstyti po kiemą, nes šąla pėdikės:))

Bet manau, dar papasakosiu, apie savo laimingą gyvenimą naujuose namuose :))

Ačiū už dėmesį :)


Skaitykite komentarus 6

reklama