Netektis...

Liepos 9, ramus vakaras, visi kartu ir Žirnis buvome lauke. Smagiai sau leidome laiką ir net nenutuokėme kas atsitiks po keliu minučių...

Visas vakaras būtų buvęs puikus, tačiau apsidairėme ir nebematėme savo mylimojo šuniuko... Po kelių minučių kaimynės skambutis į telefoną, tų žodžių niekada nepamiršiu.. ŽIRNIS GULI ANT GATVĖS!. Visi buvome sukrėsti. Tėtis nuėjo pažiūrėti ar ten tikrai mūsų mieliausias šuniukas. Aš pradėjau labai stipriai melstis, jog tai nebūtų jis. Tačiau atėjas tėtis nepaguodė... Tai buvo Žirnis...

Ir aš esu tvirtai įsitikinęs, jog jis buvo suvažinėtas tyčia! Žirnis gulėjo ant kelio visai už kelių metrų nuo mūsų namo, pačiam viduryje, ant baltos linijos, o tuo metu nebuvo girdėti nei stabdymo nei mašinos signalo... Ir aš esu ne vieną karta matęs kaip Žirnis prieš eidamas per gatvę, apsižiūri į visas puses, ir net kai mašina būdavo toli, jis niekada neišdrįsdavo eiti per gatvę.

Nuo šio laiko nepasitikiu nei vienu "kietu" miesto "bahūru"

Rašydamas šį blogą verkiu, prisiminęs koks Žirnis būdavo švelnus, meilus, ir kai pagalvoji, jog ta pačią dieną glostei, žaidei su juo o dabar jo jau niekada nebepamatysiu jo gyvo, vaikščiojančio po kambarį ar knarkiančio nakty...

Žirnio visada ilgėsis - jo draugė Pupa ir visa ji mylėjusi mūsų šeima...