Chi, chi, chi. Pabėgau!

Na va. Artėja kasdieninis išvedimas pasilakstymui į pievas.. Kadangi esu "zbitkynikas" ir mėgstu neklausyti šeimininkų, būnu vedžiojamas su pavadžiu. Na va, štai, prieina mažasis šeimininkas.. Grakščiai nutūpiu ir laukiu kol užsegs pavadį.. Matosi, kad dar apsimiegojęs, tačiau bando sutramdyti žiovulį.. Ir štai. kas gi čia? Pavadėlis prisegtas ne prie antkaklio! Kitos progos nelaukiau. Dūmiau priekin kaip akis išdegęs. Išgirdęs už savęs balsus, piktdžiugiškai bei žaismingai sulojau, ir nurūkau savųjų pievų link. Pribėgęs pievas taip išsidūkau, kaip dar šią žiemą nebuvau išsidūkęs. Iš paskos atbėgo ir mažasis šeimininkas. Tačiau žaismingai sulojęs praskuodžiau pro šalį. Po kiek laiko, ramiai atsliūkinau prie šemininko, ir atsisėdau. Jis į mane pasižiūrėjo, nusišypsojo ir pasakė: Vis dėl to geras šuo esi, pats parėjai. Ir užsegė pavadėlį. Taip pavaikščioję gerą pusvalandį grįžome namo. Na o šiuo metu nusipurčiau baltas snaiges nuo savo juodo kailiuko, ir nuėjau į savo aptvarą atsipūsti. :)