Didysis gelbėtojas

Mažas būdamas, mūsų Rapolas nemėgo vandens. Net kai mesdavau pagalį į jūrą, jis atnešdavo jį tik tuomet, kai galėdavo pasiekti jį įsibridęs iki pilvuko.. Jei reikėdavo plaukti, pagalys nuplaukdavo, o Rapolas jo nepaimdavo. Nors šiaip atnešti pagalį budavo ir yra šventa jo šuniška misija. Lūžis įvyko, kai jame prabudo "gelbėtojas".
Tai atsitiko Ignalinoje viename projektiniame žygyje, kuomet plaukėme valtimis Ignalinos ežerais. Didelis vaikų būrys, vadovai ir... Rapolas. Kai vaikai maudydavosi, jis stovėdavo ant kranto ir panikuodavo. Bet štai kartą šuniški nervai neatlaikė- jis šoko į vandenį ir ėmė plaukti link vienos mergaitės, kuri vandeny garsiausiai krykštavo. Rapolas piriplaukė prie mergaičiukės ir urgzdamas ją sekiojo tol, kol ši išlipo į krantą. Tada išlipo į krantą ir šuo. Sėdėjome apšąlę- mūsų šuo plaukia kaip koks profas!!!
Nuo to karto jis ne tik šokdavo gelbėti vaikų, bet ir vaikus jau reikedavo gelbeti nuo gelbetojo, nes gelbėtojas trukdė jiems maudytis ir krykštauti vandeny. Todėl gelbėtoją tekdavo pririšti, kol vaikai išsimaudys.
Pernai vasarą turistiniame žygyje panemune vieną karštą dieną vaikai ištisai mirko vandenyje. Rapolui buvo surasta didžiulė medžio šaknis, kad jis būtų pririštas prie vandens, bet gelbėti negalėtų. Vargšas tupėjo ir jaudinosi, žiūrėdamas į besipliuškenančius vaikus. Bet kuomet berniukai ėmė nardyti, Rapolo nervai neatlaikė. Šast- ir jis jau plaukia vandeny link nardūnų. O paskui šunį grandine pririštas plaukia... didžiulis išsikerojęs medžio kelmas.
Taigi, mielieji, geram gelbėtojui ir medžio šaknys ne kliūtis.. :)