RAPOLAS IŠĖJO... Į ŠUNŲ ROJŲ...

Mano bičiulis... Mano geriausias draugas Rapolas...Jis išėjo staiga, netikėtai, labai greit ir visiškai absurdiškai... Atrodė, kad tas šuo niekada neišeis. Bent jau ne dabar. Bent jau niekad... O va kaip... Nuvažiavom prie Eketės ežero (netoli Klaipėdos). Ten daug laužaviečių. Jis šmirinėjo aplinkui ir laužavietėje rado viškų kauliukų (matyt kažkas vištienos šašlykus ar kokius sparnelius kepė). Gali būti, kad jie dar ir degiu skysčiu buvo aplieti, nes degų skystį dabar daug kas naudoja laužui kurti. Aš nuveju, o jis vėl prie tų kauliukų. Nuveju, o sabakiukui vėl kvepia tie nelemti kaulai, vėl tiesiai per aplinkui. Naktį vėmė. Kitą rytą nuvažiavom pas veterinarą- suleido vaistų, pastatė lašelinę. Sako, leukocitų kiekis trigubai didesnis už normą. Apsinuodijimas. Vakare vėl susileidom vaistukų. Buvo lyg ir atsigavęs. Vakare abu krosą bėgom. Taip apsidžiaugiau- šuo sveiksta. Kitą naktį vėmė krauju. Kitą rytą jau nebepaėjo. Pas veterinarą nunešėm jau. Pastatė lašelinę, suleido vaistukų. Prasidėjo epilepsijos priepuolis iš kažin kur. Parsivežėm namo ir už gero pusvalandžio mirė... Išėjo kažkoks skystis iš vidaus ir aprimo...Net negalėjau patikėti, kad tai pabaiga. Iš pradžių pagalvojau, kad Rapolui pagerėjo ir jis užmigo... Pagerėjo jam, palengvėjo ir man... O pasirodo jis mirė...
Kopose prie jūros turiu savo "fazendėlę"- mūsų su Rapolu buvimo vietą.. Nuostabi oazė prie jūros. Esam pragyvenę palapinėje ten ne vieną parą, atsiskyrę nuo civilizacijos. Ten jis ir apsigyveno amžiams. Tiksliau jo kūnas. Šuniukų sielos patenka į šunų rojų... Visi. Be išimties. Nes šunų pragaro paprasčiausiai nėra- jie per geri ir niekad nenusideda, kad patektų į pragarą.
Ilsėkis ramybėje, Rapolai. Tu buvai tikras draugas. Toks ir liksi. Jūra ten ošia tik tau...