Muko istorija: Eksterjeras, V

Tavo vėliava...
Akys, ausys, krūtinė... Vis dėlto, išskirtinė, nepakartojama puošmena Muko - uodega. Kas čia pasakė: " Nu va, pažiūrėk, laksto šunys, uodegos kaip uodegos, ir tiek. Kur dar tokį miniatiūrinį šunį čia pamatysi su tokia voverės uodega?" Nešei ją, plačią, ilgą, vešlią, iškėlęs kaip savo vėliavą, aristokratiškai. Ramybėje (ėdant, kambaryje) nuleista, vešli, ilgiausi plaukai siekia kulniukus. Išėjome - iškėlei savo vėliavą, taip ir bus per visą pasivaikščiojimą. Simetriškai iškelta uodega, per vidurį, nei į kairę, nei į dešinę (man sakė, kad galima sužinoti, ar iš šakalų, ar lapių, ar vilkų kilęs šuo pagal tai, kaip jis laiko iškeltą uodegą), vertikaliai, neužrietęs, laisvu lanku išlenkęs, taip, kad tie ilgi plaukai paskutinio trečdalio krenta žemyn. Ypatingo džiaugsmo akimirkomis, kai įgelia laimės bitė (buvo toks mano blogas tokiu pavadinimu...), lekiant ratus, pabrukta. Vis dėlto, tokiai uodegai reikalinga ypatinga priežiūra. Šukuoti - taip, kantriai, nepešant, prilaikant viena ranka aukščiau, kad netemptume,o kita šukuojant. O, Mukas tik labai retai leisdavo tokią procedūrą, tai buvo jautri vieta, tai dažniausiai pasinaudodavau tuo maudydamas, iškedendavau plaukučius pirštais . Kadangi uodega "mėgsta" būti iškelta, taigi, pernelyg dažnai čia įtempti raumenukai, būtinas ir masažas, virš uodegos, nugarytės gale, ties ja, bet tik ramybės būklėje (uodega nuleista). Na, ir kaip čia nepaminėti tavo šortukų... Jaunystėje buvo trumpi šortukai, su amžiumi plaukas kaip ir kitur pailgėjo. Vasarą, kai labai karšta, nukirpdavau. Apkarpyti tave buvo lengva, tik kirpk... Niekada neapkarpydavau dviejų dalykų: ausų ir uodegos. Neliečiamos puošmenos.