Muko istorija (tęsinys): Nika, tavo meilė

Tą pačią, 1999-jų žiemą, sutikome Niką. Ilgaplaukė taksytė gyveno čia pat, už kelių namų. Turėjo ji kažkokį draugelį, bet retai jį tematydavau, o judu susitikdavote beveik kasdien. Kol mudu su jos šeimininku išsikalbėdavome apie krepšinio naujienas, judu lėkdavote ratus iki uždusimo. Mukas jaunas, dar nė metų, Nika gal 2 metais vyresnė, berods, ir vaikų vadą turėjusi, bet judu puikiai vienas kitam tikote. Niekada judu akis į akį nesusidūrėte, kai ji rujojo. Kai iš tolo pamatydavau, jog jos šeimininkas turi rankose pagalį, kuris man atrodė panašus į tvoros baslį, aplenkdavome, ji tada rujodavo. 2000-ųjų pavasarį pievoje Niką sutikome su jos šeimininke. Ei, kas buvo, gražu pažiūrėti. Ne, Nika tada nerujojo, bet tu buvai jau tikras vaikinas. Abiem ne lakstymas rūpėjo. Nika išsidirbinėjo, erzindama tave, po to lekia, kiek kojos neša, nugriūna į žolę vos dvėsuodama, tu pakreipi galvytę, gražiai priglaudi prie jos skruosto, ir šitaip mylite vienas kitą iki kito bėgimo seanso. "Graži ta šunų meilė, tik kartais sunku suprasti",- čia Nikos šeimininkės žodžiai. Tavo vienintelė didžioji meilė Nika.