Beglobiams gyvūnams paaukota: 2898.95 Lt
Kaip gali prisidėti?
Priminti slaptažodį    Registruotis
Bone parkas
TitulinisBone.ltReksas Auksinis Fakelas (†)Reksas Auksinis Fakelas (†) BLOG'aiMukui: aš labai tikėjau, kad tu sugrįši (atnaujinta)

Mukui: aš labai tikėjau, kad tu sugrįši (atnaujinta)


sardnaskelA, 2012-01-26 21:28:45






Skaitytojau, nežinau Tavo nuostatų, Tavo požiūrio į gyvenimą ir mirtį. Galbūt Tavo įsitikinimai kitokie, tada priimk šiuos žodžius kaip esė apie kitokį požiūrį.

Žinau, kad mes sugrįžtame. Ir jie sugrįžta. Jie – su kuriais bendravome, su kuriais dalinomės laime gyventi. Tos žolės išeina? tie paukščiai miršta? tas nusenęs briedis išeina nebūtin? Kažkas yra labai taupus ir brangina mūsų įgytą patirtį, nesišvaisto tuo turtu. Visi sugrįžtame, tik niekas mums nepasakys, kokiu pavidalu ir kada.

Gegužės 25 rytą mirė mano šuniukas. Pripuolęs dariau dirbtinį kvėpavimą, širdies masažą. Išėjo. Jis buvo juodas kaip angliukas, su balta juostele ant krūtinės... ----------------------------------------------------------------------------------------------

Tą paukščiuką ankstyvą birželio rytą radau ant šaligatvio. Priėjau atsargiai, kad manęs neišsigąstų, o jis nė nebandė sprukti, tik sparnus kilstelėjo, kad man patogiau būtų jį pakelti, po to suglaudė, tik nagučius suleido į delnus – kad nepaleisčiau... Jis sveikas, veterinarinėje gydykloje jis net nelaukė eilėje, pats nuskrido pas daktarą, bet dar silpnas – vėl plumptelėjo ant grindų. Sparnus kai išskleidžia – atrodo tarsi erelis. Tu toks ir buvai. Su ta balta juostele ant krūtinės.

Tie paukščiukai, iš mano patirties, jei būna tik pritrenkti mašinų ar per anksti išlipę iš lizdo, išgyvena. Jei jie sergantys – mirs. Nupirkau varškės ir kiaušinių, kasininkei pasakiau – čia jam, tam mažajam plėšrūniukui.

Ačiū, kad tu mane aplankei, paguodei širdį, ir nesvarbu, kas toliau: jei tu gavai tokį šansą vėl prisiglausti prie manęs – aš tikrai žinau: mūsų niekas neišskirs, likimas žaidžia, bet mes prie vienas kito sugrįžome, likimas išskirti nepajėgus.
Na, veterinaras paskolino pincetą (prašiau, nes jie tada labiau ima maistą, pincetas primena tėvų snapą), išviriau kiaušinį, einu tave maitint.
Žinau: daug tokių priglobtų paukščiukų neišgyvena: jeigu juos pribloškė mašina, išgyvens, jei liga – ne.
Ačiū, kad tu vėl prisiglaudei prie manęs, kad tu pasakei: „aš čia“.

Pokalbis telefonu su prof. Ričardo Kazlausko žmona: „Tai čia čiurlys, išmeskit į orą ir jis nuskris.“ – „Gal galima profesorių?“ – „Juodas? Su baltu ant gerklės? Jis nieko iš rankų neims, nevarkit. Pas mane balkone čiurliai augina vaikus, pažįstu. Kelintam aukšte gyvenat? Trečiame? Išmeskit ir eikit pažiūrėt apačion, greičiausiai nieko neberasit... Nuo žemės tai jis nepakils.“
Nesiryžau. Turiu profesoriaus adresą ir einam – aš jam patikėsiu tavo skrydį. Pakeliui ima spurdėti, aš, grieždamas dantimis, nes jis nagučius suleido po oda, atkabinu ir metu į orą aukštai aukštai: tavo neįtikėtinas skrydis, sparnai rodo LAISVĖ.
Pasukai už daugiaaukščių, ir daugiau tavęs nebemačiau. Gražus čiurlio skrydis. Nepamirštami tavo sparnai.Aš labai tikėjau, kad tu sugrįši, ir tu esi.

Apibrėžtas tas mūsų gyvenimas,
Gali sakyt "netikiu"
Iš anksto pažymėtas paukščiukais "nuo", "iki"
Aš sakau: atsitraukit nuo mano gyvenimo,
Man palikit tik tai, kuom tikiu,
Pakartokit man tokį gyvenimą,
Kuriame vis dar būtumei tu
--------------------------------------
Tarpupirščiuos man ledokšniai sušalę
Išskleisiu pirštus, lai ištirps
Ištirps tie ledokšniai sušalę
Bet kas man tave sugrąžins?
Einu ir menu tavo skrydį
Tarp daugiaaukščių tavo namai
Mano žvilgsnis ir širdis tave lydi-
Kur bebūtum, mano širdis tau namai

Matau, matau, jie išeina neatsigręždami,
palikę man tai, kuom tikiu,
pasakę: pasikartok pats sau gyvenimq,
kurio buvai vertas tu
Tarp 22 h skrydžių tavo gyvenimas
vis dar laukiu tavo sparnų
nuo žemės jis pakilti negali
bet jei kilstelsi - paskraidins ir tave
nepamirštamas tavo gyvenimas,
pasikartodamas šypsaus: tikiu
--------------------------------------------------
Žinau vai žinau, ką man sakot:
su šalčio girgždesiu žodžiai čia patys ateina,
pro dantis nenorom išgriežti:
"Manęs neieškos, juk nė ženklo neliks,
Pasiliks kauburėlis, kurį skruzdėlės mins".

Menu menu jų išeinant pasakymą:
pasikartok pats sau gyvenimą,
kurio vertas esi, o po to tik klausyk:
Vaikai visa gerkle tau rėks: tilviks tilviks :) :) :)
Prisiglauski pasiūlytą dovaną -
Gyvenimą, į kurį tu norėjai sugrįžt.


Skaitykite komentarus 8

reklama