SPUNGĖS IR CITRINUKAI, DILGĖLINUKAI ČIA LAKSTYS...

Mes sakome, kad mūsų gyvenimas trumpas. Šunys gyvena žymiai trumpiau...
Egzistuoja dėsniai, kurių mes dar nepažįstame, nors jau braunamės juos pažinti. Išeiname, grįžtame, bet nežinome, kaip gamta šitai kontroliuoja, kur išeiname, kaip sugrįžtame. Pas mylėtus ir tebemylimus mes vėl būsime, kas tą daro, nežinau, bet keliukais keliukais už tokią dovaną turime pasakyti ačiū

Einu, einu pakėlęs galvą,
nes žvaigždės dvi prieš pusšimtį metų sapne man sakė:
"Eini tuo keliu, kuriuo mes eiti kviečiam ar savam lieki?"
Nežinau, kiek to kelio man beliko,
Tuo keliu einu tarsi persiskyręs,
iššvaistęs jo vingelių (delnuos, delnuos) atsargą,
Kiek liko jo, to kelio, dar nežinia.
"Ko veržies, ko veržies",- pavasaris puola jau raudoti:
"O, kiek tau jau atseikėta ir kiek jau duota,
kiek nuo tavęs nuvogta, viens Dievas težinos".
Tas žiedelis jau veržiasi pro gruodą,
prasiveržęs, sako: "Neišeik".
Nežinau, nežinau, kiek Dievo man čia duota,
vis sugrįžta tie, kas buvo mylimi.
Jie akytėmis sako: "Prisiglausk, nes tave seniausiai myliu".
Man užteks tiek, kiek Dievo man čia duota,
tik išeikime, išeikime iš čia mylimi,
Jei tu vertas, jų meilė prasimuš ir pro grubiausią gruodą,
Sakydama, tave sušildysim ir šalčiausiam gruode.
Tas mūs numirusių kelias man čia matyti,
jie sako: "Ak, kaip ilgai aš miegojau,
mano kelias atgal gal buvo pats trumpiausiasis į čia..."
O ką, o ką, už žingsnelio jau pavasaris,
Jis vos keli cm po žeme.
Sakys tau labas šis pavasaris,
Neužilgo, neužilgo čia pavasaris,
Spungės ir citrinukai, dilgėlinukai čia lakstys,
Skleisis dar neregėti žiedai nejučia.
O gal kažkam kažkam jau nebus pavasaris,
Kažkam du metrai po žeme,
Skambės varpai, kad kažkas išėjo šį pavasarį.
Kam skambina varpai, tu neklausk,
Atvira širdim pasitiki šį pavasarį.