ir niekas nepadės

nuostabu, kad gali įlįsti čia į šį kampą, nori verk, nori sakyk, kas tavo širdį drasko, čia tavo kampas, tavo blogas
penki mėnesiai. kaip nebėra Muko. Rex, nuėjęs ant kapelio, šiandien bandė atkasti. ką ten, pusantro metro smėlio.
taip, gerai, kad yra šis kampas, verk ar juokis, kažkas pliusuos, kažkas minusuos, mums, Reksiuk, niekas nepadės, nei tu jį atkasi, nei aš jį beprikelsiu, bet reikia tikėti tuo, ką turime šiandien. Aš vis sakau: netikiu mirtimi, kokią ją visi įsivaizduoja; tikiu, jog mes sugrįžtame, kitais pavidalais, bet sugrįžtame, tuo jau ne kartą įsitikinau, tereikia apsidairyti, kaip kasd darosi, ir pamatysi, ir nebereiks sakyti tikiu ar o aš tai netikiu, prie ko čia tavo tikėjimas ar netikėjimas: nes tai yra, mūsų nesiklausia - yra,. tad, Reksiuk, nusišluostykime tas karčias ašaras, ir gyvenkime. Kažkas yra labai taupus. Nesišvaisto mūsų įgytąja patirtimi, ją vertina ir perkelia į naują gyvenimą: eik, gyvenk ir brangink šias naujas savo gyvenimo akimirkas.