Vakar berniukas, šendiena jau didelis vyrukas.

Neseniai ričiukas ismoko pažymeti vietą, norejau pražiodinti ir pamačiau - kokie dideli jo dantys, jis jau nebetiki kad kai pasislepiu po kaldra jis sugebės mane atkasti, atrodo vakar jis dar urgzdavo, nes nemokedavo ilipti į lovą, o šiandien jau šokineja pirmyn atgal ir miega vietoi guolio lovoje. visa tai ivyko taip greitai nespejau net susivokti kaip greitai tai ivyko. peržiurint senus video taaaip noretusi, kad ir dabar toks butu, net ašara kartais nubėga, bet ne del liudesio - tiesiog aš pati nežinau kodel, pasiilgau to mažiuko ciucikiuko, laiko atgal neatsuksi, bet aš džiaugiuosi , kad mano berniukas jau tikras vyrukas, mylesiu kad ir koks jis butu, bet kartais sunku susitaikyti su tuom - ką atemė laikas- ir ką mums davė.

pabaigai : vakar buvo istorija , šiandiena - dovana, rytojus tai paslaptis. vertinkim viska kas ivyko.