Paliktas, bet vis dar laukiantis.

Nuo seno buvome neišskiriami. Tu be manęs nematei savo gyvenimo. Dar prisimenu kadais tau įkandau, ir tavo mama mane norėjo atiduoti į gyvūnų prieglaudą, bet tu jai pagrąsinai, kad pabėgsi iš namų ir nuo to laiko niekas prie manęs nesikabino. Tik tu mane mylėjai labiau nei save. Tu manimi rūpinaisi, labiau nei kitais. TU, tik tu. Ir tik tavimi aš galėjau pasitikėti. Buvai man pats geriausias draugas.
O ar dabar žinai, kad aš dar šalia?
Grįžti namo ir sėdi prie kompiuterio. Nei pasisveikini, nei įdedi valgyti. Kiekvieną kartą norėjau su tavimi pažaisti, o ką tu? Pastumdavai su koja ir toliau nusisukęs žiūrėdavai į ekraną. O aš gulėdavau ant nugaros, tikėjau, kad atsisuksi ir vis dėl to paimsi mane į rankas, arba numesi kamuoliuką sušukęs ''atnešk''. Bet taip nebuvo. Kada sutemdavo pagaliau išjungdavai kompiuterį, įdėdavai valgyti ir krisdavai į lovą kaip užmuštas. Į lauką išvesdavai tik rytais, o jei pamiršdavai, vakarais jokiu būdu nekreipdavai į mane dėmesio. Tekdavo kentėti.
O vieną dieną įvyko stebuklas. Grįžęs iš darbo išvedei mane į lauką. Tik neaišku kodėl tu mane pagaliau paimėi į rankas, uždengei akis ir pradėjai bėgti. Po kiek laiko atsidūrėme laukuose, kur vos spėjo išdygti žolė. Padėjai ant žemės, nusegei pavadėlį, ir pasakei:
-Pabėgiok.
Aš dar labiau nustebau, tad bėgiojau kaip laisvas paukštis dideliame danguje. Aplinkui krūmus, aplink gėles. Viskas buvo lyg nauja erdvė kurioje galėjau pažaisti su sutiktais šunimis. Tada nusprendžiau, kad gana, nes jei greitu laiku neatbėgsiu pas tave, tu pradėsi ant manęs rėkti. Tad pramintais takeliais bėgau, bėgau, bėgau... Ir radau. Radau ant žemės gulintį savo pavadėlį. O kur tu? Mano vienintelis drauge? Kur tavo šypsena ir šiltos rankos? Negi po tiek laiko aš tau tapau tuščia vieta? Negi aš tau per prastas?
Pradėjo lyti, teko pasislėpti apleistame pastate.
Lietus bandė nuplauti širdyje susikaupusį skausmą, bet neišgydė mano liūdesio. Tada sužaibavo. Susiriečiau į kamuoliuką, atsiguliau ant grindų, kurios buvo ledinės ir užmigau.

***
Atsikėlęs sukau galvą kaip tave rasti. Išėjau iš pastato ir atsisėdau ant žolės. Prie manęs vis artėjo žmogaus siluetas su šuneliu. Pamaniau, kad tam šuneliui pasisekė, kad turi tokį gerą šeimininką, kuris jo nepalieka likimo valiai, kuris jį myli, saugoja, ir be abejo gerbia, kuris su juo pažaidžia ir paglosto, sušildo ir apkabina. Tada įsižiūrėjau ''juk tai jis, manasis šeimininkas''.
Kaip mat lėkiau tiesiai pas jį, pribėgęs ėjau šalia, nes nenorėjau daugiau jo paleisti, bet tada sustojau po jo žodžių.

-Atsikabink tu valkata, ko čia lendi.

Negi neprisimeni manęs? Šuns kuris be tavęs neturi pasaulyje vietos, tu juk vakar mane pamiršai. Bet jis tiesiog ėjo ir ėjo, neatsigręždamas atgal, su savo naujuoju šuneliu. JIS mane iškeitė, jis mane paliko. AŠ jam nebereikalingas, aš neegzistuoju. Sedėjau ir žiūrėjau toliau į tą tolstantį siluetą, besielį žmogų, kurio širdyje man vietos nėra...

*Šią istoriją sukūriau, kad kai kurie žmonės suprastų, jog geriausi draugai yra gyvūnai ir jų negalima iškeisti į nieką*