Sugrįžimas bei sekiojanti uodegytė

Sveiki boniečiai,
Aš čia tikrai ilgai nesilankiau, priminė Bertta sakau: ''Kas per nesąmonė juk boniečiai mus išvadino - Triksėm, Riksėm, Ievuksem, nu žodžiu mažvaikių armija''. O Bertta man vis aiškino visi čia pasikeitė, viskas jau pamiršta.Tikrai tuom netikėdama užsukau vieną dieną čia (Nors teko pusvalanduką galvoti koks gi buvo slaptažodis)Na ir ką pamačiau - čia labai įdomi situacija : Kaikurių senbuvių nėra, nei evelinciko ar vejos.Čia draugiškos malonios panelės ir vaikinai kaip : strakalas arba emkaa ir t.t.Taipogi labai sudomino naujovės kaip : Interviu ar naujienlaiškis.Na apie sugrįžima tiek.Dabar papasakosiu apie įvykį (Nežinau ar teisingai parašiau:D Siaubas aš mažvaikė) kuris įvyko šiandien su Bertta.

Vaikštinėjom kartu prie žirgyno.Staiga išbėgo gražus jagdterjeriukas. Jis pamatė mano rankoj šokoladą, tada aš jį paslėpiau ,bet šuniukas pradėjo sekti.Jis sekė,sekė galvojom nekvailas - grįš namo.Bet mūsų lūkesčiai nepasiteisino, ne toks ji jau ir protingas sekė iki pat namų. Iš vietinio žmogaus sužinojom,kad jis žirgyno šuo - Triufelis.Kai su Bertta bandėme grįžti į namus jis pradėjo peštis su kaimynų kalyte.Tada grįžome atgal prie miškelio - galvojome, kad susiprotės.Nė velnio! Teko prašyti kaimyno pagalbos kuris kaip tik tuomet vedžiojo savo Vokietuką.Gal ir padėjo, bet nelabai.Su galvojom, kad Bertta bėgs su juo tolyn, o aš tuo metu prasmuksiu pro duris (Nes jis neleido įeiti).Po minutėlės ir Bertta buvo namuose.O tas Triufelis vis laukė prie durų ir čype kaip Hachiko pasitikėdamas manimi, o aš jį nuvyliau...:( Gal dar kadanors sutiksiu tą gražų, mielą mūsų uodegytę - Triufeliuką...:(