Niekada tavęs nepamiršiu, Noryte.

Sveiki.
Papasakosiu jums apie savo Norytę - pirmąjį savo turtuką. Anksčiau auginau Rotveilerę Norytę. Ją senelis parsivežė kai man buvo 1 metukas. Jis man pasakojo, kad kai nuvažiavo pirkti šuniuko, Norytė sėdėjo viena, susigūžusi ir viena žaidė, kai tuo metu viesi jos broliukai ir sesutės dūko visi kartu. Senelis vos tik pamatęs ją pasakė jog nori būtent Noros. Tas diedas kuris pardavinėjo tuos mažuliukus seneliui ir pasakė: Ką tu, neimk jos, kokia ji užaugs... Imk va šitą, patinėlį, jis labai judrus ir gražus. Jei nori nusileisiu tau šimtu, bet tik neimk jos... Aišku senelis to bepročio neklausė ir pasiėmė Norytę. Manau, kad jo sprendimas buvo geras, netgi labai geras, nes Nora niekada gyvenime nebuvo kam nors įkandusi (išskyrus senelį kai vieną kartą jis to pats prisiprašė). Niakda negalėjai pasakyti, kad ji rotveilerė, nes gražesnio, mielesnio ir geresnio šuns dar nesu mačiusi, ir kažin ar kada pamatysiu. Be galo be krašto ją mylėjau, nes augau kartu su ja. Ji man buvo lyg sesė. Ji buvo be galo protinga. Kartą kai stipriai įsipjoviau į pirštą ir ant žemės užtiško kraujo, ji pauosčiusi jį iškart suprato, kad kažkas negerai. Ji žiūrėjo į mane nuliūdusiomis, lyg migdolai akutėmis. Atrodė, kad verkė...
Kartą Norytę bandė sukergti, bet nieko neišėjo ir tikriausiai gavosi užkrėtimas. Jai buvo labai negerai, bet seneliai ją išgydė. Po kiek laiko vėl viskas atsinaujino ir dar išaugo auglys. Seneliai nežinojo, kad yra ir auglys ir vežti į vet. neskbėjo, nes galvojo, kad išgydyt tais pačiais vaistais kai ir anksčiau... Tačiau jie nepadėjo...
Tuo metu, kai mums pranešė kad jai kažkas blogai aš buvau Norvegijoje, gavusi senelio žinutę labai išsigandau... Kai gryžome, ji vos vaikščiojo, beveik nieko nevalgė... Iš jos bėgo pūliai... Nueidavau pas ją beveik kiekvieną dieną, ir visada verkdavau... Negalėjau į ją tokią žiūrėti... Visą maistą kurį jai atnešdavau, ji šiaip ne taip užkasdavo...
Dėdė skambino veterinarui, norėjome ją kuo skubiau nuvešti, bet tas veterinaras atostogavo, todėl turėjome laukti kol grįš... Kai grįžo nedelsiant nuvežėme į vet. Tada ji visiškai negalėjo paeiti... Dėdė su seneliu turėjo įkelti ją į mašiną...
Kai nuvežėme diagnozė buvo tokia: Norai pūliuoja gimda, jei operuoti, tik 10% kad ji išgyvens, pinigai dideli... Dar geriau apžiūrėjęs veterinaras pasakė, kad jai auglys, jokių šansų, kad ji išgyvens...
Iš mano akių bėgo upeliai... Negalėjau patikėti, kad su pačia geriausia savo drauge, su pačiu mylimiausiu padarėliu pasaulyje teks atsisveikinti... Tiesiog nesuvokiau to... Ir štai, paskutinės akimirkos: aš ją glostau, nesitvardau iš užklupusio siaubo... Veterinaras ateina su švirkštu, aš atsisveikinu su ja, palinkiu sėkmės, ir ji mano akyse užmiega amžinam miegui...
Dėdė visą tą kelią kai važiavome iš veto mane ramino... Visą tą kelią verkiau... Mano Norytė... Jos nebėra... Ar dar kada nors sutiksiu tokį nuostabų šunį??? Ar bus dar tokių kaip ji??? NE. Niekas niekada man jos neatstos... Kaip ir niekas neatstos kitų mano augintinių...
Štai tokia istorija apie mano Norytę... ;(**