Dina kuri visada šalia.

Dina. Žinau, moteriškas vardas, bet juk galima kartais viską panaudoti ne taip. Dina vardu galima pavadinti katę, žiurkėna arba šunį, kitaip dar šunytę. Savo taip ir pavadinau. Bent jau jos toks vardas buvo.
Pamenu viską apie ją, ką spėjau tik sužinoti per tuos metus. Aš dar pamenu kai važiavom visa šeima niūrią rugpjūčio dieną į Kauną. Pamenu kaip jis atrodė. Bet tik vieno dalyko nepamenu, kaip aš užsinorėjau jos, kaip aš susidomėjau Škotų Terjerais.. Tiesiog man atėjo į galvą ir ta mintis nedingo visus metus. Per tuos metus aš jos dar labiau norėjau. Kai laimė nusišypsojo radus skelbimą pamenu kaip skaudžiai griuvau ant grindų kai lėkiau pas mamą su visais skelbimo duomenimis.
Norėčiau viską papasakoti! Jos principus, jos pykčius, išdaigas, viską, bet tai užtruktų mažiausiai valandą. O manau tiek nei aš nei jūs neturite. Man buvo 11 metų kai užsinorėjau jos. 4 metai jau praėjo kai jos nebėra, o aš vis pamenu viską apie ją. Kaip ji žaisdavo, supykdavo, atleisdavo, ko ji bijojo... Dar tebeturiu jos mėgiamiausią žaisliuką. Ji buvo mano vienintelis šuo kurio aš taip norėjau, bet matyt nemokėjau išlaikyti šalia. Kai ją pavogė buvo 2008.06.08. man atrodo. Tada aš gulėjau lovoje.. Niekada sau neatleisiu, kad neatsikėliau anksčiau.. Juk galėjo būti kitaip. Ji dabar turbūt gulėtų šalia manęs.. Nei vienas šuo nebuvo toks kaip ji. Ji vienintelė buvo tokia. Tokia kuri sugebėjo urgzti, loti ant mano tėvo. Kuri rodydavo savo principingą pyktį net tada kai rodai jai prieš nosį dešros gabalėlį.
Nebuvo dienos, kad apie ją nepagalvočiau. Žinau, ji nesugrįš, bet ji grįžta kiekvieną dieną mano mintyse. Kad bent jau kas nors žinotų kur ji, kaip ji gyvena... man to užtektų, kad būčiau rami. Bet jau 4metai... nebenoriu savęs skaudinti.. Užteko žmonių kurie sakė, kad jie turi Diną. Man to užteko. Nebenoriu kito šuns, bet nesakau, kad niekada neturėsiu škotų terjero, nes jie kaip šeimos nariai, ateina pas mus su savo poreikiais ir principais. Niekada nenustosiu galvoti apie Tave, Dina.