Negalėčiau labiau ja didžiuotis

Atrodo dar prieš pora metų Selga būtų pabėgus nuo manęs vos tik paleidus ją nuo pavadėlio. Dar kaip vakar atsimenu tą vakarą (naktį) kai sulaukiau skambučio iš mamos su prašymu ateiti iki jos ( ji tuomet buvo išėjus su selga pasivaikščioti, be pavadėlio, ir buvo prie tokių laukų, ten vien žolės ir pan.), ir man buvo pasakyta jog dingo Selga. Taip, 23h vakare, visiškai tamsu, koks 1km nuo namų, aš viena ėjau,bėgau ieškoti šuns. Nuėjus iki vietos radau ten mamą, stovinčia prie kelio ir rodančia man vietą kurioje turėjo būti mano šuo- Selga. Turbūt kokį pusvalandį jos ieškojau tuose laukuose, pagal garsą, pagal viską. Po ilgų ieškojimų aš ją radau, visa nusikarusi, bet laiminga, tuo metu buvau laiminga ir aš, jog radau ją.
Po to, gal po pusmečio, mama vėl vedžiojo ją be pavadėjo, sakanti jog jau prie namų, tik apsisuko ir Selgos nebebuvo. Tai buvo darbo diena ir tuomet buvo žiema. Po kiek laiko nusprendžiau jog turiu likti čia, ir ieškoti jos, bei laukti žiniu, tėvai šiaip netaip sutiko ir nebevažiavau į mokyklą. Pralaukusi gal kokią 1h, jokių žinių, tuomet pasiimiau Sairą (tuo metu turėjau tik ją ir Selgą) ir ėjau aplink kaimą ieškodama, šaukdama jos. Staiga man šaukimus pertraukė skambutis. Tai buvo skambutis nuo mamos. Selga atsirado, paskambino darbininkai, nes ji buvo su antkakliu ir medaliuku ant kurio išgraviruotas mamos numeris. Buvau ganėtinai toli nuo tos vietos, bet bėgau pirmiausia palikti Sairą ir tuomet iki jų, nes jų namas buvo už mūsų. Nubėgus ten, atsidariau vartelius, namo vidus dar buvo remontuojamas, tai įėjus radau savo šunį, vėlgi buvau neapsakomai laiminga, galėjusi vėl ją pamatyti, labai padėkojau tiem darbininkam, kurie sugražino mano džiaugsmą į namus.
Bet.
Po to laiko, supratau jog reikia susiimti ir pradėti kažką daryti.
Atėjus vasarai pradėjau Selgą treniruoti kieme, jog būtų vietoje ir man nuėjus ateitų, jog jei vaikšto kur kieme, man pašaukus vėlgi ateitų. Praėjus kuriam laikui pradėjau treniruoti už kiemo ribų, ten, kur mes vaikštom, tiesiog paleisdavau ją ir liepdavau eiti šalia, jei nueidavo bent kiek toliau, pašaukdavau ir šiaip ne taip ateidavo. Dauguma kelio būdavo už pavadėlio, nes vis dar bijojau ją paleisti.
Dabar, pastarosiom savaitėm tik išėjus iš namų ir kiek paėjus nuo kaimo aš ją paleidžiu, griežčiau pašaukus ji ateina, ir dabar iki pat namų vaikštom be pavadėlio- nes ji pradėjo klausyti.
Šiandien, netikėtai sugalvojau išsivesti du šunis- Selgą ir Dartą. Vėgli tradiciškai toliau paėjus, paleidau ją, ir vos kelis metrus paėjus, pamačiau jog Selga pradėjo bėgti.. O tolumoje pamačiau kiškį ant kelio, kurį tikrai pamatė Selga. Žinant jos stiprius instinktus (mes buvom lauko bandymų "treniruotėjė" su usūriniu šuniu ir veikė labai gerai) galvojau jog praradau šunį, po kelių mano klykavimų ji sustojo.. ir atsisuko.. tai buvo kažkas kuo negalėjau patikėti.. tuo momentu tikrai galėjau didžiuotis ja.. ir didžiuojuosi dabar <3