Dar šiek tiek apie Šansą

Šansas – šuo, neatsiejamai pakeitęs mano gyvenimą. Nuo tos akimirkos, kai jis atsirado pas mus namuose supratau, kad iš tiesų tai ypatingas šuniukas. Šis mažas padarėlis buvo ką tik gimęs, sušalęs tarsi į ledą, gulėjo vidury gatvės.. Nežinia, kas jį ten paliko, ar pati mama, ar žmonių žiaurumas.. Dabar belieka tik spėlioti. Tačiau, šį šuniuką pirmą kartą paėmus į rankas, iškart matėsi – jis stebuklas. Maža gyvybė visokeriopai bandė parodyti, kad be galo trokšta gyventi ir iš visų jėgų kabinsis į gyvenimą. Išvydusi jį labai pasimečiau, apėmė panika, tačiau tariau jam: „- Tu gyvensi, gyvensi! “ Taigi, nuo tos akimirkos prasidėjo mudviejų kova už išlikimą. Kiekviena valanda buvo be galo svarbi, bijojau visko kas gali nutikti.. Pagal tuo metu buvusią situaciją ir užvaldžiusias emocijas, mažutis pavadintas Šansu. Dabar, jau net ir neįsivaizduoju jo kitu vardu. Nes iš tikrųjų, šis vardas būtent jam. Tai šuo, kuris man padovanojo ne tik amžiną draugystę, atsidavimą, meilę ir ištikimybę, bet ir gyvenimo pamoką, kuria išmokė: kad ir kaip kartais atrodo nesiseka, kad ir kokia absurdiška situacija bebūtų, kad ir kaip norisi nuleisti rankas ir viską mesti, jokiu būdu negalima pasiduoti, reikia kovoti iš paskutinių jėgų, niekada negalima prarasti vilties, nes visada turime ŠANSŲ. Būtent toks yra ir jis, mano mažasis Šansas.