Žirgas ir šuo I dalis

Kągi ne visų šunų gyvenimas toks puikus ir geras, ne visi myli savo šunis taip kaip mylėjo Arklininkas arklidės šuniuką Brisių.Brisius buvo vidutinio dydžio šunelis kuris saugojo žirgyną, nakvojo arba pas arklininką arba ant šieno. žirgai, tame žirgyne jo visai nemėgdavo, bandydavo apspardyt arba įgelti žodžiais. Arklininkas buvo vienintelis Brisiaus draugas, Kartu jie išmėždavo gardus, šerdavo arklius, o dienos pabaigoje žiūrėjo į ramumos apimtą ganyklą jie buvo patys geriausi draugai. Bet žiemą arklinikas labai sunkiai susirgo, jo žmona būdama labai maloni apgyvendino šunį palėpėje, ji negalėjo jo prižiūrėti nes jai buvo siaubinga alerigija nuo šunų plauko, pasveikti ji galėjo tik gyvendama prie jūros, bet tam nebuvo pinigų. Kai arklininko žmonos nebuvo , o šunelis nesišerdavo jie visada būdavo kartu, bet tam atėjo pabaiga. Arklininkas po savaitės mirė nuo šiltinės, o jo žmona nusprendus kad negali gyventi prisiminimuose paskelbė parduosianti namą,
Prieš išvažiuojant ji tarė Brisiui:
-Mes dar būtinai susimatysime, aš pasveiksiu ir butinai tave pasiimsiu.
Dėja, taip ji ir neatvažiavo, jau praėjo metai, ir nieks nežino kas galėjo jai nutikti.
Kągi brisiui tenka gyventi iš ties sunkiai, jis neturėjo nei vieno draugo visame žirgyne, visame pasaulyje, jis Buvo vienišas kaip pirštas, jo niekas niekad nepastebėdavo, eilinį kartą iš ryto apeidamas arklide ieškojo Marės gardo tai buvo mylimiausia arklininko sarta kumelaitė kuri buvo laabai draugiška, pamates silueta jis begalo apsidžiaugė , ‘‘Tai jis!!!!! Tai jis ‘’ Bet pribėges pamatė kažkokį vyrą , bet baisiausia kad jis nepamatė Marės, čia stovėjo baltas kaip praeitos žiemos sniegas eržilas, kuris kaip Marė neturėjo jokios mimikos ir neišskleidė nei vieno garselio. Kiekvieną dieną atvažiuojantis šeimininkas jodavo savo eržilą ir mylėdavo bet tai trūko neiilgai. Atėjo žiema, eržilo šeimininko nesimatė jau kaip du menėsiai, tą baltą arklį išvarė iš arklidžių į ganyklą ten jis visada buvo vienas, kartą Brisius išdryso prieiti prie to Eržilo ir paklausė:
-Kuo tu vardu?
-P…P…Pe…Ga..sasasas.. oooo… t.t.t.uuu?-drebėdamas atsakė Eržilas.
-Mano vardas Brisius, tau tikriausiai labai šalta, ar tau šeimininkas nededa popono?
-Man.n.no še ei mi mi ninkassss kažžkur dinngooo , dėl ttttooo, kaddd jisss dingggo mane išššvarėė.
-Kaip gaila… gal tau atnešti poponą kuris priklausė Marėi? Jis labai šiltas…. Žiemą jame visada miegojau.-paklausė Pegaso Brisius.
Staiga Pegasas pakelė galvą ir stabtelėjo į kažkokį senį kuris ėjo link jo, jis užmetė jam poponą, mėliną kaip senio akys,
Tai buvo Pegaso šeimininkas, pas jį buvo Baikalo mėlinumo akys, tik kad jis buvo apsikarstes barzdom ir apdriskusiais rūbais. Jis pažiūrėjo į juodas Pegaso akis ir pasakė:
-Sudie, mano ištikimas drauge, tąves pasiilgsiu labiau už viską ką turėjau turtingame gyvenime…
Iš Pegaso akių pasiliejo ašaros, jis skaudžiai žvengė, ir prašė šeimininko pasilikti, bet greitai šeiminikas dingo baltame sniego rūke, o Pegasas vis kartojo:
-Už ką, kodėl?... Jis negalėjo.
*****************Laukite Tesinio******************