Kas per žmonių žiaurumas?! (Orginalus pavadinimas "Trečias dvynys")

Tai įvyko 2002 m. Filadelfijoje. Keturių mėnesių amžiaus baltos spalvos šuniukas buvo panaudotas kaip „jaukas“ treniruojant kovinius šunis. Kairė jo galvos pusės oda buvo nuplėšta su visa ausimi, sutraiškyta dalis žandikaulio. Tada šunytis įmestas į narvą ir paliktas nugaišti.

Dabartinis gyvūno, pavadinto Oogy, savininkas pasakoja taip: Aš nesu religingas, tačiau darau išvadą, kad Dievas matė, kas atsitiko. Policijos reido metu šuo rastas ir nugabentas į Ardmore gyvūnų ligoninę. Nepaisant šuniuko traumų, gydytojas nusprendė jį gelbėti. Kiekvienas asmuo, kuris sutikdavo šį šunį, pajusdavo, kad tai – ypatinga gyvūnas. Oogy dėl sužalojimų kentė neįtikėtinus skausmus, tačiau vis tiek visą laiką buvo meilus su aplinkiniais. Veterinaro padėjėja Oogy kelioms savaitėms pasiėmė į namus – išauklėti, išmokinti nesituštinti namie ir įsitikinti, ar jis yra saugus.

Kai šuniuko gyvybė išgelbėta, pradėta galvoti apie žmones, kurie galėtų jį priglausti. Ligoninės administratorė iškart pagalvojo apie Larry Levin, jo žmoną Jennifer ir du dvynius sūnus – Dan ir Noah. Pirmą kartą Levinai su Oogy susidūrė, kai gydyklon atvežė savo jau paskutines dienas skaičiuojančią 14 m. amžiaus katę Buzzy.

Darbuotojas Buzzy paėmė tuo metu, kai pasirodė šis šuniukas. Jis nepriminė nieko daugiau, tik chimerą. Šuniukas pradėjo mus laižyti. Berniukai ir aš iškart jį pamilome. Veterinaras pasakė, kad tai vienas laimingiausių šunų, kokius tik jam yra tekę sutikti. Pirmą dieną, kai mums buvo leista jį pasiimti, aš pagalvojau „tai vienas bjauriausių šunų, mes galim jį pavadinti Ugly“.



Gydyklon patekęs Oogy svėrė 16 kg ir buvo identifikuotas kaip pitbulterjeras ar pitbulterjero mišrūnas. Kai Levinai jį atvežė pirmajam sveikatos patikrinimui, jis svėrė 32 kg. Kai mes nuėjome prie gydyklos durų, viena moteris paklausė: „Tai dogas?“. Aš paklausiau „Koks dogas? Ji atsakė: „Nežinau“. Mes sužinojome, kad Argentinoje yra dogų veislė, naudojama pumų ir šernų medžioklei“ – pasakojo L. Levin.

Dabar Oogy atrodo kaip steroidų pripumpuotas pitbulterjeras, jis sveria beveik 40 kg, tačiau to nežino ir mėgsta žmonėms sėdėti ant kelių. Jis velniškai ištvermingas, per valandą gali nubėgti apie 50 km, visom keturiom kojom nesiekdamas žemės – panašiai kaip greihaundas. Jo kojų raumenys tokie stiprūs, kad kai jis sėdi, jo užpakalis virš žemės būna pakilęs gerą centimetrą.

Levin pasakoja: Kai Oogy pateko į mano namus, mano sūnums, kuriems buvo po 12 metų, jis tapo mažuoju broliu. Kad ir mur jie nueidavo, kartu būdavo ir Oogy. Jis įsitraukdavo į viską, ką tiedu berniukai darydavo. Jis tapo žinimas kaip „Trečiasis dvynys“.

Oogy stipriai trokšta fizinio kontakto. Jis mėgsta bučiuotis iš švokščia it garo variklis, kai būna laimingas. Jo širdis be galo didelė. Atsižvelgiant į tai, ką Oogy iškentė ir kam jis buvo veistas, žmonės nuolat stebisi, kad jis myli žmones ir gyvūnus. Kaimynai sakė, kad Oogy bijodavo, nes einant pro Levinų namus jis bėgdavo šalia lodamas, daug davė dydis ir išvaizda… tačiau iš tiesų Oogy kiekvieną sutinka su meile.



Oogy nekenčia narvo ir loja, kai būna ten uždaromas. Šeimininkus tai glumina, kadangi dauguma šunų narvus mėgsta ir juose jaučiasi saugūs. L. Levin pasakoja: kai Oogy suėjo 8 mėn., mes pasamdėme dresuotoją, žinomą kaip „gyvūnų užkalbėtoja“. Mes supažindinome ją su Oogy, jie atsisėdo ant grindų ir kelias minutes apie kažką kalbėjosi. Kai dresuotoja pakėlė galvą, jos akys buvo sklidinos ašarų. „Oogy nori, kad žinotumėt,“ – ji pasakė, - „kad jis vertina meilę ir dėmesį, kurį jam parodėte“. Tada ji paklausė apie jo kasdienybę. Aš parodžiau narvą, kuriame jis miegodavo .“Jūs turite ištraukti jį iš šios dėžės“ – pasakė ji. „Kodėl?“. „Narvas jam asocijuojasi su jo nuplėšta ausimi“.

Pirmuosius gyvenimo metus dalis Oogy snukio atrodė kaip gaisro aukos. Jam augant problema didėjo – šuo negalėjo užmerkti savo kairės akies, tad ši nuolat ašarojo, o jo lūpos būdavo pakeltos. Gydytojas sakė, kad Oogy nuolat kenčia skausmą. Taigi 2005 m. sausį jam atlikta operacija. Pašalinus visus surandėjusius audinius, šuns galvoje liko futbolo kamuolio dydžio skylė. Dabar Oogy turi randą, tačiau atrodo kaip gan normalus vienaausis šuo. Kai kurios jo žandikaulio dalys operacijos metu pašalintos. Dėl to jo kairė lūpa nulėpusi ir renka dulkes bei purvą.

Veterinarijos klinika už Oogy gydymą neėmė jokio atlygio. Kai nuėjau sumokėti pirmosios sąskaitos, jie pasakė, kad už jį nemokama. Aš niekada neklausiau, kodėl taip. Mes tiesiog esame laimingi, kad galime juo rūpintis. – sakė L. Levin.

Vieną šeštadienio popietę, kai Oogy miegojo susirangęs ant sofos ir padėjęs man ant juosmens galvą, aš galvojau apie jo gyvenimą dabar ir anksčiau. Ar tada jis suprato, kad miršta? Ar jis buvo sąmoningas, kai policininkai jį gabeno į gyvūnų ligoninę? Oogy užmigo teroro ir skausmo pasaulyje, o pabudo apsuptas žmonių, kurie jį glostė ir švelniai kalbino - vietoj tų žmonių, kurie jį pjudė ir spardė. – L. Levin

Išleista ir Larry Levin knygą apie šį šunį “Oogy: The Dog Only a Family Could Love”

Paimta iš http://agiesha.blogas.lt/trecias-dvynys-3285.html
Taip pat dėkoju vienai bone vartotojai, kad parodė man koki kartais žmonės būna žiaurūs.