Beglobiams gyvūnams paaukota: 2898.95 Lt
Kaip gali prisidėti?
Priminti slaptažodį    Registruotis
Bone parkas

Prizas


citspirge, 2011-07-16 21:21:39

Berods per Kalėdas čia :))

Sveiki, nemėgstu aš rašyti blogų, bet, atrodo, paskutinis įvykis paskatino tai padryti..
Viskas prasidėjo prieš šešis metus, pavasarį. Mano dėdė nusprendė močiutei (neseniai netekusiai vyro) padovanoti šunelį, kad nebūtų liūdna vienai. Nuvažiavo į turhų ir paimė pirmą pasitaikiusį. Tačiau vietoj jos džiaugsmo buvo pyktis ir nepasitenkinimas (nesvarbu, kad seniai zyzė, jog nori šuns). Tad taip ir liko ši dovana jam pačiam, kurį pavadino tiesiog ,,Prizu". Tad šunelis augo palaidas, kadangi gyvena mažame miestelyje, automobilių čia nedaug. Aš tiksliai nepamenu kiek jam buvo laiko, gaal kokie 5 mėnesiai, kai jis staiga pasidarė liūdnas, galvojo gal šiaip kas. Bet tai nepraėjo. Žiūrėjo visi lyg vieno, nieko nematė. Galiausiai nuvežė pas vetą, o pasirodo, kad jis gal kokią savaitę kankinosi, nes aš nežinau kas jam ant sėklidžių sumąstė užmaut gumelę, žodžiu, buvo žiauru. Svarbiausia, kai prisimenu, jog esi vaikas, verki prie to šuns, o visiem nusispjaut ir tu nieko negali padaryt, nieko.. Tai va, nuo tada jis tapo kastruotas bei pririštas prie budos. Aš nemoku apibūdinti to šuns - svarbiausia jam buvo bėgti ir nesvarbu kur, jis nieko nematydavo aplink, nieko. Vesdavau aš jį pavedžiot ir, aišku, kaip ir visiem kartais atsitikdavo taip, kad pabėgdavo ir lėkdavau per visą miestelį rėkdama ir šaukdama, bet jam tai nė motais. Prisimenu, kažkada gal valandą pirmyn atgal laksčiau, kol iš nevilties pergriuvau ir pradėjau verkt.
Kažkada pats nutrūko nuo grandinės ir buvo pertrenktas mašinos. Bet jo kūnas buvo tik sutrenktas, jokių lūžių, tad per keletą savaičių pasveiko. Tad taip ir gyveno, tai tas jam, tai anas.
Prieš keletą mėnesių jis susirgo babezioze, tai vėl aš gydžiau, nes dėdei tai jis apskritai nerūpi, o kai pasakiau, kad Prizas susirgo jis tarė ,,ai, aha, padaviau mezymo". Tada jis pasveiko, aš suaugau ir dažniau pradėjau jį aplankyt, leisdavomės mes laukais, o aš vis juokdavaus, kad per tiek metų vis dar galėtų būti lenktyninis šuo. Bet man labiausiai patikdavo kai šokinėdavo kaip aš vadinu - žiogas, tokiais šuoliais :D dėl to jis visada eidavo pirmas, nes man patikdavo jį stebėti. Tad per pastaruosius mėnesiu mes labai susidraugavom, labai...
Vakar buvo mano brolio išleistuvės, kaip ir visada susirinko visa giminė, jau įėjom į bažnyčią, dėdė taip sako ,,pervažiavau Prizą", aš taip ,,ką?kaip?", ,, ai, pats palindo po ratu, nežinau koją gal lūžo", Tada visą laiką riedėjo ašaros, buvo nusispjaut, kad tos išsipusčiusios pamaivos pamatys mane verkiančią, ant visko buvo nusispjaut. Tuomet, greit nuvažiavau jo apžiūrėt..atrodė geriau nei tikėjaus, gulėjo, vaikštė, tačiau visiškai negalėjo pajudint bei pristatyt galinės kojos.. Šiandien apžėjęs veterinaras konstatavo, kad kažkas jo klubui, o to neįmanoma kaip nors pagidyti, gipso juk neuždėsi. Ir taip supratau, kad visą likusį gyvenimą bus šlubas irr aš negaliu nulaikyt ašarų, kai jis, kuriam svarbiausia gyvenime buvo bėgti, niekada nebegalės to padaryti....bet teks išmokti gyventi ir su tuo...bet aš nežinau ar kada įstengsiu...


Skaitykite komentarus 6

reklama