Nuo pirmųjų žingsnelių iki visiško šuns.

Sveiki, o aš čia visai senai rašiau blog‘ą tai kadangi yra laisvo laiko pasinaudosiu proga :)

Prisimeni pirmą vaizdą kurį išvydai vos atmerkęs akis? Aš net nežinau, nes su tavimi tuo metu nebuvau. Tad tai žinai tik Tu, bet deja to man pasakyti negali. Prisimeni pirmuosius žingsnius? Aš nežinau. Aš su tavimi nebuvau. Tai žinai tik Tu, deja to man pasakyti negali. Prisimeni kaip pamatei savo pirmuosius namus? Aš prisimenu. Tu buvai lyg pūkų kamuoliukas kuris vos judėjo ant savo nematomų kojyčių. Prisimeni pirmą vizitą pas dėdę su baltu chalatu? Kažkaip abejoju ar tu jį prisimeni, nes tu miegodavai. Prisimeni pirmąją kelionę? Manau tikrai prisimeni. Juk tu tau važiuoti su mašina- Rojus. Prisimeni savo pirmąjį žaislą? Tikrai taip. Tai buvo ruonis. Deja tą padarą tu sudraskei nes jis tau atrodė matyt per storas, o gal ir ne. Suprast tave čia sunku. Prisimeni pirmąją išdaigą? Tikrai prisimeni. O aš ne. Nes tų išdaigų per dieną būna daug. Prisimeni pirmąjį pasivaikščiojimą? Kurgi pamirši. Taigi buvo įdomu pajusti žemę, žemės šilumą, gaivią rasą ... Tai buvo pirmas kartas kada tą pajutai. O ką jau bekalbėti apie kvapus vyraujančius aplink tave? Juk viskas taip įdomu. Prisimeni pirmąjį gimtadienį? Manau ne, nes net nežinojai kas tai per šventė. Bet tikrai nepamiršai tų gardumynų. Prisimeni pirmąjį lietų? Taip. Žiūrėjai kaip iš apsiniaukusio dangaus į žemę skrieja maži , maži lyg tavo ašara lašeliai ir trenkiasi taip tyliai...
Prisimeni pirmąją audra? Prisimeni ją visam gyvenimui. Tos keistos lempos iš dangaus, kažkas smarkaus beldžiasi į tavo gimtąją žemę, lietus pliaupia ir garsiai krenta...
Prisimeni pirmąją operaciją? Ne. O gal... Aš nežinau, tą žinai tu. Narkozė. Užmerkei savo vieną akį ir grimzdai į begalybę. Tamsa ir jokio skausmo. Kaip mirtis. Tik staigus pabudimas. Lyg būtum iš naujo gimęs. Matai tik su viena akimi. Ant kojyčių vos pastovintį tave pasiimam. Svyruodamas eini lyg pirmą kartą stovėtum vėl ant žemės. Pagaliau iš tamsos išvydai dienos šviesą, pajutai žolės kvapą, pajutai veją. Prisimeni kaip ėjome tau siūlių ištraukti iš akytės? Taip. Stovėjai pasimetės ir bijojai. Paskutinis siūlelis. Vėl pasaulį matai dviem akytėm kaip ir pamatei jį pirmą kartą. Prisimeni pirmą tavo ištartą „au“? Šito pamiršti neįmanoma. Nes tai tavo hobis.
Kiek dar galėčiau daug vardyti ką prisimeni, o ką ne. Viskas pasiliko praeityje. Gyvename dabar. Gyvename taip pat kaip prieš tai gyvenome, bet yra ir kitų pokyčių. Su kiekviena valanda vis kitas pokytis. Yra ir išlikę po šiai dienai kažkurie dalykai ar veiksmai ką darydavome nuo mažų dienų. Myliu tave toks koks esi. Nesvarbu man ar tu kažką iškrėtei labai blogo, jokios įtakos nedaro ar tu grynaveislis ar ne, nerūpi man ar tu moki gudrybių ir t.t. man svarbu, kad esi mano šuo ir esi mūsų šeimos narys. Kažkada stengiausi, kad būtum kaip ir visi šunys: mokėtum gudrybių, išmoktum kažkokių sugebėjimų kaip tie kiti šunys ir pn. Bet laikui bėgant supratau, kad man to nereikia. Aš nevertinčiau pagal tavo sugebėjimus svarbu man tas, kad tu turi didelę širdį ir esi mūsų šeimos dalis. O tos gudrybės, sugebėjimai pasilieka laisvalaikiui, o ne kasdieniniam gyvenimui.
Myliu už tai koks esi.