Tikėjimas. Nepilnai ketveri metai prie grandines.

Buvau maža kalytė, graži ir išdykus. Kailiukas švelnus ir purus, spindinčios akutės, tokios gilios ir trokštančios žmogaus meilės. Tačiau motinos akys buvo paskendusios liūdesy. Galvojau, kad aš tai aš klaida. Kaskart ji mane tikino, kad tai ne dėl to. Stengiausi ją pralinksminti, ji pasislėpdavo po džiaugsmo kauke, bet už jos vis dar tūnojo liūdesys. Ji suvokė mano likimą. Bet aš, aš tai maža būtybe kuri nesupranta dar nieko. Ji atliko visas motinos pareigas, prižiūrėjo mane ir mano brolius bei seseris, maitino, žaidė, gynė ir mokino. Viskas buvo tobula iki šios dienos. 1999-aisiais metais kaip paaugėjau išvežė į kaimą, pririšo prie sunkios metalinės grandinės ir paliko. Buvau viena, maniau tai laikina, o gal staigmena? Bėgo sekundes, minutes, valandos, dienos, mėnesiai, metai... Nemačiau nieko, išskyrus kaimiečius kurie mesteldavo man kaulą, kad nemirčiau badu, tačiau dėl kaulo tekdavo kariauti su kitais alkanais kaimo šunimis.. Gulėjau nusilpus ir niekam nereikalinga. Naktimis stebėdavau žvaigždėtą dangų, kuris kartas nuo karto apsiniaukdavo ir imdavo kristi lietaus lašai, o karatais pildavo kaip iš kibiro. Sulysau. Nuo žemės vos pakeliu grandinę. Vis dar ištikimai laukiau, ir tikėjau , kad jis sugrįš. Tiesa, gerdavau tik prilytą vandenį , o kaitriomis vasaros dienomis degdavau saulės kaitroje. Kadangi aš stipri ir tikėjau , kad jis grįš – gyvenau. Gyvenau dėl jo. Atsidaviau jam visa savo šuniška širdimi, siela. Nežinau ar jis tą įvertino. Bet nuoširdžiai tuo tikiu. Ilgiuosi jo labai.
2002-aisiais jau jaučiau kaip slegia miegas, stengiausi atsistoti ant kojų , vis dar tikėjausi, kad jis grįš manęs. Kaimo vaikai iš manęs pradėjo tyčiotis, koks baisus šuo esu, mėtė į mane akmenis. Nepykau ant jų, vizgindama uodegą bandžiau su jais susibendrauti, bet tai tik pablogino situaciją. Jie kas kart ateidavo ir apie mane kalbėdavo blogai, mėtydavo akmenis, siundydavo ant manęs už mane gražesnius ir stipresnius šunis ir juokdavosi. Tačiau nepykau ant jų, nebuvau kaip jie, buvau geros širdies.
2003-iaisiais nebetekau jėgų. O šalia numestas kaulas neberūpėjo, nesipešiau su kitais alkanais šunimis. Suvokiau, kad tai neverta, mano gyvenimo minutės suskaičiuotos. Žinojau, kad ten aukštai, kur žvaigždes šviečia ten man bus geriau. Ten manęs neskriaus, ten amžinai visi jauni, o vakare visi susėde prie laužo prisimena senus gerus laikus žemėje. Ten rojus ir ten mano vieta. Užsimerkiau ir laukiau, laukiau to kas neišvengiama. Nieko nebejutau, nebegirdėjau.
Staiga pramerkiau akis. Šalia manęs apsiašarojusi ir tuo pačiu su šypsena veide taria man „labas“.
Supratau, aš rojuje. Bet aplink nėra nei vieno šuns. Ar tai normalu vos čia patekus?
Bet mano mintis nukreipė tas kvapas. Šviežio maisto kvapas. Bandžiau pakelti galvą, tačiau nesugebėjau. Viskas greitai paaiškėjo. Aš vis dar čia. Tik mane kažkas surado, kažkas išgelbėjo. Bet... Ar sugebėsiu išsilaisvinti iš mirties gniaužtų? Juk kadaise buvau te maža kalytė, kuri džiaugėsi gyvenimu ir buvo stipri. Dabar viskas kitaip. Tik tikėjimas, kad jis manęs grįš pasiliko. Man buvo per sunku kovoti su mirtimi vienai. Stengiausi iš visų jėgų bent uodegos galiuką pajudinti, bet viskas veltui. Kaltinau save, kad nesugebu jiems atsidėkoti, pykau ant savęs, kad esu bejėge prieš pačią save. Ne neorėjau mirti nepadėkojus jiems. Staiga atėjo moteris su baltu chalatu lyg angelas. Ji švelniai man paglostė ausį kaip kadais tą darė mano šeimininkas. Ji nusišypsojo ir tikėjosi geriausio. Mano akys užsimerkė. Nieko nebejutau, nebegirdėjau. Atsibudau. Aš vėl jauna, aš vėl lakstau, žaidžiu, gyvenu nuostabų gyvenimą. Ne. Tai tik sapnas, gražus sapnas iš kurio pabusti nenoriu. Tačiau girdžiu balsą kuris mane šaukia, kad atsikelčiau. Bandau, bet man nepavyksta. Tai lemiama akimirka man apsispręsti. Prisiminiau, kad negaliu iškeliauti nepadėkojus tiems geriems žmonėm kurie nepaliko manęs likimo valioje. Privalėjau surasti jėgų kovoti su mirtimi.
Gilios akys atsiveria, kūnas ima švelniai alsuoti. Grįžau. Grįžau padėkoti jiems už gerą ir neabejingą širdį. Privalau gyventi. Gyventi ir tikėti. Svarbiausias gyvenime dalykas yra tikėjimas. Niekada nenustok tikėti.
2006-ieji. Jau stoviu ant kojų. Valgau maistą iš savo dubenėlio, dėl jo nereikia su niekuo kovoti. Turiu laimingą šeimą kuriai liksiu visą gyvenimą dėkinga. Vėl jaučiu džiaugsmą. Prasidėjo mano išsvajotasis gyvenimas. Tačiau senojo gyvenimo randai liks amžinai. Stengiuosi apie tai negalvoti, nes apie viską ką svajojau aš dabar turiu. Kaip sakoma „ kas buvo-pražuvo“.
Neišblėso ir tikėjimas mano senu šeimininku. Gal jam tai buvo geriau, gal jis privalėjo tai padaryti. Noriu žinoti, kad jam viskas gerai. Vis dar esu jam ištikimas. Vis dar laukiu , laukiau ir lauksiu jo grįžtant.
Džiugu žinoti, kad šiame pasaulyje dar yra neabejingų gyvūnam žmonių. Svarbiausia gyvenime tikėti. Tikėti, kad yra laimė, meilė ir viskas kas geriausia.

(Šią istoriją kūriau pati.) Visko gali būti, kad rasite klaidų, nesu raštininke tad per daug nekreipkite dėmesio į klaidas. Šia istorija norėjau pasakyti, kad šuo visada liks ištikimas žmogui, kad ir ką jis bepadarys. Viską jam atleis ir tikės, kad ir ką žmogus padarė tai teisinga.