Pries Taira...

Uzsimaniau suniuko. Ir taip uzsimaniau, kad metus apie tai svajojau. Skaiciau knygas apie sunu veisles, ju savybes, dresavima. Norejau didelio suns, is pradziu masciau apie dobermana, bet galiausiai nusprendziau-noriu protingo, aktyvaus ir lengvai dresuojamo suns-vokieciu aviganio. Pagaliau gavusi tevu sutikima, pati susiradau, kas juos parduoda ir po savaites as ja jau turiu-Dzeira(taip, Dzeira, ne Taira, bet viska papasakosiu nuosekliai...). Is pirmo zvilgsnio ja isimylejau-svajone issipilde... Auginau Dzeira, po truputi bandziau dresuot, iki 3men gimtadieniuko buvo likusi viena diena, kai atsitiko nelaime... Buvo karsta vasaros diena, tvarkiausi namuose, Dzeira uzdariau kambaryje, kad neisbegtu lauk, atidariau lauko duris, nes namuose buvo tvanku... Atvaziavo dede. Sako: "Indre, ant kelio partrenktas guli vilksuniukas, ar ne tavo?" As kiek aptirpau, bet buvau isitikinusi, kad tai ne ji:"Neee, Dzeira kambary uzdaryta". Nuejau letai iki kambario... O, Dieve, durys buvo praviros... Pasirodo, as ju neuzdariau, o tik pridariau... Drebanti isbegau lauk-maciau, kad sese ja jau atnesa... Pradejau klykti nesavu balsu... Paemiau ja ant ranku, nusinesiau i kiema, paguldziau ant zolytes, glosciau, verkiau, garsiai klausiau:"Kodel mano suniuka?Uz ka?" Taip verkiau, kad net sese su mama pravirko... Veliau ja pati palaidojau, idejau jai i kapeli jos megstamiausia zaisliuka... Mama liepe isgert raminamuju, nes nejo sustot verkt, kojos linko per kelius, atrode, kad pasaulis griuna... Kai pradejo veikti raminamieji, siek tiek nusiraminau, nuejau nusipirkti cigareciu... Buvau nerukiusi 1.5 metu, o ta diena vel pradejau. Niekas man Dzeiros nesugrazins, bet niekada jos nepamirsiu-Nors Taira be proto myliu, bet Dzeira buvo pirmoji-neissipildziusi mano svajone...

na o kita diena papasakosiu, kaip pas mane atsirado Tairute...

Ate