Taira:)

Siuo metu su savo suniuku nebegyvenu-as Vilniuje, ji-kaime Sakiu rajone... Ir taip jos pasiilgstu, del to kartais net verkti norisi, o kartais ir paverkiu... Brangiausia, ka turiu-tai ji. Zmones skaudina, apgaudineja vieni kitus, bet musu suniukai niekada taip su mumis nepadarys ir visada mus myles, kad ir kas benutiktu... Kartais jauciuosi kalta, kad ja palikau, juk ji niekada taip su manim nepasielgtu. I kaima vaziuoju beveik kiekviena savaitgali, Taira buna labai manes pasiilgusi, lepinu ja kaip tik galiu. Ji mane laiko seimininke, bet baugu, kad ilgainiui mano vieta uzims mano tevas...Ir kaip buna liudna kai reikia atsisiveikinti... Taira jau supranta fraze "ate, maze"... Matau kaip nusvyra jos uodega tai pasakius... na bet nerasysiu apie liudnus dalykus, juk vis tiek ji kada nors gyvens su manimi. Papasakosiu jums kiekviena diena po viena istorija nuo to laiko, kai ji atsirado pas mane namuose.Aciu uz demesi:)