Šunys nėra maži žmogučiai

Žmonija pastaruoju metu vis sparčiau ir sparčiau lipa į mokslo Everestą. Žinoma, dėl to daugeliu atveju juntama akivaizdi grėsmė pačiai motulei Žemei ir mums, tačiau vis viena sugebam pakankamai giliai nardyti po psichikos labirintus, po daugelio metų varginančių tyrimų įsitikinti, kad žiurkės taip pat turi dėkingumo jausmą, kad meilę lemia chemija ir panašiai… Tačiau mes, didieji, didingieji Žemės valdovai žmonės, nesugebame suvokti daugelio paprastų dalykų, kurie dedasi šalia mūsų. Mes, beveik viską apie instinktus ir
refleksus suvokiantys žmonės, nesugebame įsisamoninti to skaudaus fakto, kad šunys, mūsų ištikimi palydovai ir bendražygiai, nėra maži žmogučiai.
Šunys turi šiokius tokius jausmus, jie pasižymi daugeliu įdomių savybių, jie netgi tarpusavyje pagal būdo savybes labai skiriasi vienas nuo kito – vieni būna netašyti stuobriai, kiti – subtilūs diplomatai, šunims taip pat būna ir liūdna, ir linksma, tačiau netgi tas faktas, kad mielojo uodeguoto keturkojo protas prilyginamas kelių metų amžiaus vaiko protui, vis viena nepadaro jo mažučiu žmogučiu.
Atrodo, žmogui, tokiam protingam ir išmoningam, kaip tik turėtų būti paprasčiau nuleisti savo visa aprėpiantį protą iki šuns lygio ir pasistengi suprasti jo poreikius bei pateisinti elgesį, tačiau neeee – mes vis
aktyviau bandome šunį kelti kuo arčiau žmogaus.
Kuo tai baigiasi? Nervingi, isteriški, nevaldomi, šeimai ant galvos užlipę, neurotiški ir laaaaabai nelaimingi šunys.
Pirmiausia labai erzina kalbos apie tvirtą kaip uola šunų ištikimybę, atsidavimą ir begalinį meilės jausmą šeimininkui. Deja, iš tiesų ištikimybė baigiasi sulig ruja, greitai bėgančiu zuikiu ar svetimu žmogumi, mosuojančiu skaniu maisto kąsneliu. Šuo negali jausti ištikimybės. Šuo netgi nesuvokia žmogaus kaip savo šeimininko – tai žmogus mato šunį kaip savo nuosavybę. Augintinį galima išmokinti nesivaikyti zuikių, neimti maisto iš svetimų ir kiek galima labiau tvardytis šaukiant gamtai, tačiau vis viena parodų, testų ar varžybų metu rujojančios kalės dalyvauti negali – tada iš proto išeina geriausiai dresuoti ir kiečiausi patinai. Galų gale net maisto iš svetimo neėdantis, su pašaliniais nedraugaujantis ir zuikių nesivaikantis šuo nebus ištikimas ar atsidavęs – jis tik bus atitinkamai išdresuotas arba pasižymės šiaip kokiomis savitomis psichikos savybėmis.
Arba tas ištikimo šuns žvilgsnis, kuomet jis žiūri į šeimininką. „Žiūri su meile“. Mano kalė „su meile“ į mane žvelgti pradėjo, kai išeidama į gatvę pasiimdavau kelis kąsnelius skanėstų ir skirtingose vietose, žaisdama dresūrą, sušerdavau. Dabar ji įsitikinusi, kad nuolat visur turiu skanėstų ir žvelgia į mane „su meile“, glaustosi ir visaip išreiškia savo prisirišimą.
Atkreipkit dėmesį ir į dresūros varžymų dalyvius. Daug šunų žiūri nenusakomu dievinančiu žvilgsniu į šeimininkus, dažniausiai dėl to, kad treniruočių metu tie žmonės tam tikrose vietose, pvz., kokiam kišenę ar šiaip prisirišęs, laikydavo maisto kąsnelį. Išsivystė sąlyginis refleksas – žiūrėti su meile ir atsidavimu. Refleksą išvystė jausmai ne šeimininkui, o dešragaliui.
Taip pat šuo į šefą žiūri dievinančiu žvilgsniu, nes šis gali pasiūlyti skanius pietus, žaislą, pasivaikščiojimą, užsiėmimus, dėmesį ar švelnumą. Šunims reikia daugelio dalykų ir jie turi galybę poreikių, tačiau nevertą jų vynioti į žmoniškumo užvalkalą.
Pvz., miegas lovoje – į šitą aš žiūri gan pateisinamai. Svarbu, kaip tas šuo miega lovoje. Jei šuo glaustosi prie jūsų ir nebando užimti visos lovos, nematau nieko blogo tame gulėjime. Svarbu, kad tai jis gulėtų šalia jūsų, o ne jūs šalia jo. Daugelis šunų mėgsta gulėti prisiglaudę prie ko nors stipraus, kas saugo jų nugarą, tačiau lyderiai dažnai miega vieni, atskirai nuo visų. Šitą irgi reikia turėti omenyje. Ir, žinoma, labai blogai, jei šuo nusprendžia, kad lova priklauso jam ir gina ją nuo jūsų.Kitas dalykas – aiškinimasis, kas yra lyderis. Lyderis pirmas eina pro duris, guli ten, kur jam patinka, pasivaikščiojimo metu eina priekyje, dažnai yra aktyviausias gaujoje ir visada ėda pirmas. Žmonės šunų atveju tingi arba nesugeba laikytis visų šių principų. Pvz., net jei šuo turi savo nurodytą vietą ir jam nesudaromos sąlygos veržtis pro duris, tačiau pietauja jis pirmas šeimoje – „kad šuniukas nesinervintų“. Deja, taip tik sukeliama sumaištis mažoje jo galvelėje. Pagal šuns psichologiją, jis niekada nebus žmogaus partneris arba jam lygus. Šuo arba yra vadas, arba ne. Minėtu atveju šuo dažniausiai nebūna vadas, o pietų metu staiga juo tampa. Kasdien ta pati nepastovi ir kintanti padėtis. Ciucikui belieka arba prisitaikyti ir į šitai
nekreipti dėmesio, arba bandyti išsikovoti aukštesnes lyderio pozicijas, arba pasigauti neurozę. Dabar dar šiek tiek apie šeimininkus. Šuns akimis jis gyvena gaujoje. Gaujoje visi pasiskirstę pagal hierarchiją. Yra šunų, kurie nenori tapti lyderiais. Yra šunų, kurie iš prigimties trokšta valdyti gaują. Daugiausia yra tokių atvejų, kuomet šunys netrokšta tapti lyderiais, tačiau žmonės patys to nenorėdami jiems sudaro tokias sąlygas. Esmė ta, kad vadas visada turi rodyti lyderio savybes,ypač jeigu šuo linkęs varžytis dėl aukščiausios pozicijos. Žinoma, jei turit kokį mėmiuką, kuris net pasvajoti nedrįsta apie gaujos valdymą, nebus tiek daug problemų. Tačiau šuns valdymo taisyklės labai paprastos. Tarkim, mano šuo gyvena maždaug tokiu ritmu: dalį dienos stumia su gauja ar be jos, gulinėja, žaidžia ir panašiai. Čia įeina ir tie dalykai, kurių reikia, bandant šunį paversti normaliu žmonių visuomenės nariu, pvz., dresūra. Skuduro tempimo varžybos vadui (man) padeda užtikrinti savo nepajudinamas pozicijas. Pavakare šuo su vadu išeina į aktyvią medžioklę ir teritorijos apžiūrą. Tuo metu jie bėgioja, aktyviai vaikšto, ieško grobio, jį persekioja (pvz. aportą). Vadas (ta yra, aš) yra aktyvesnis už šunį. Šuo jau pavargęs, mielai prigultų, vadas vis dar aktyvus. Pakeliui dar apeinam isteriškai besiardantį vokiečių aviganį, kuris turbūt jau turi psichikos problemų… Grįžus namo, šuns laukia „sumedžiotas“ grobis (vakarienė indelyje). Šuo laimingas, atsipalaidavęs, glaustosi, išreiškinėja „meilę“. Jokių neurozių ar nesusipratimų. Čia aprašiau tik nedidelę dalį šuns suvokiamo pasaulio, tai greičiau galėtų būti įžanga, o ne pats pasakojimas. Šuns psichologija nėra paprastesnė už žmogaus (atmeskime eilėraščius ir filosofijos problemas) – ji labai sudėtinga ir įvairiapusė, tiesiog daugeliu atvejų kitokia. Šuo pasaulį mato ir suvokia visiškai kitaip. Paprastai kiek mačiau atvejų, žmonės nesugeba, o greičiausiai nenori pateisinti šunų elgsenos, nors šunys tėra labai skirtingi modifikuoti vilkiūkščiai. Jie voliojasi šūduose, išsikasa ir ėda maitą, uosto vieni kitų subines, nes taip jiems natūralu. Šunims nereikia auksinių indų, sidabrinių pakabukų, antkaklių su brangakmeniais, madingų drabužėlių, gražių kaspinėlių, turboplazmoidinių guolių ar prabangių žaisliukų. Viso šito reikia žmonėms. Jei iš seno skuduro padarytas guolis bus patogesnis už naują guolį su automatine vėdinimo sistema, šuo mieliau gulės ant to susmirdusio skuduro. Šuniui reikia užtikrinti visas būtinas gyvenimo sąlygas, tačiau su saiku.Kartais baisu pagalvojus, kas šiais laikais vyksta žmonių ir šunų pasaulyje – iš bendražygio ir pagalbininko šuo tapo neurotišku valdovu.

Info: http://agiesha.blogas.lt/sunys-nera-mazi-zmoguciai-110.html