Beglobiams gyvūnams paaukota: 2898.95 Lt
Kaip gali prisidėti?
Priminti slaptažodį    Registruotis
Bone parkas

Tai, kas atėjo iš vaikystės ir pasiliko visam


ZeroPlanet, 2011-12-04 14:59:31

Pirmoji diena naujuose namuose

nebegaliu ir nebegalėsiu gyventi be šunų

šuo kaip virusas, užsikrėsi visam gyvenimui (ir tas virusas plinta :D)

Smagu išties žvelgti atgal atmenant vaikystę. Šiltą pieną ir pasakas prieš miegą, lempelę, kurią mylima močiutė palikdavo įjungtą per naktį, kad nebūtų taip baisu keltiauti į tą Karalystę, kur kasnakt laukia vis kiti sutvėrimai ir kitas gyvenimas. Ir tą mažytėlaitį juodai balto (o gal baltai juodo) kailiuko savininką, padėjusį pamatus visam likusiam mano gyvenimui, kuris posakį ,,akis už akį, dantis už dantį.“ visuomet suprasdavo tiesiogiai. Sutvėrimas tas vardu buvo Rikis. Toks donkichotiškas šunėkas. Buvo itin žemo ūgio ir turėjo dvi milžiniškas stačias it lokatoriai ausis. Kovojo jis su visais ir visada. Bet koks akių kontaktas jam buvo mesta pirštinė. Piktas buvo siaubingai ir visiškai nedresuotas. Pamenu, buvo man tada jau gal visi penkeri metai, likusios vienos su jaunesne seserimi negalėdavome į kitą buto galą patekti. Vos pasiekdavome koridoriaus vidurį jis, lyg koks visų laikų didvyris, puldavo savo teritorijos ginti, kad net putos iš nasrų dribdavo. Persigąsdavome mes baisingai ir kad dėdavome į kojas. Ant lovos. Taip taip, lova buvo mūsų saugus uostas, nes tas siaubūnas buvo toks mažytis, visai vos nuo žemės pasikėlęs, kad niekaip ten negebėdavo mūsų pasiekti. Ilgainiui toks vaikymasis tapo žaidimu. Tačiau dėl to nėkiek ne mažiau bijodavau. Žinoma, vos grįžusi iš mokyklos turėdau išvesti šunį pasivaikščioti. Tuomet didžiausia dilema buvo, kaip jį prisirišti, juk vos tik priartėdavau – jis puldavo mane. Kas belikdavo? Pasiimdavau suvirintojo pirštines, tuomet viena ranka čiupdavau šunį, o kita per sekundės dalį užsegdavau karabiną. Siaubingai to šuns bijojau. Ir vis dėlto be galo mylėjau. Niekaip nebūčiau patikėjusi, kad galima gyventi kitaip.
Laikas bėgo, aš augau, šuo seno. Aš pradėjau svajoti apie kitą šunį, kitokį. Didelį ir draugišką. Retriveris mano kriterijus atitiko tiesiog puikiai. Tačiau ši svajonė taip ir ,,pakibo ore“ dar penkeriems metams. Galimybių nebuvo. Retkarčiais pamėgindavau prisijaukinti senąjį gerąjį Rikį. Nepavyko. Jis buvo tiesiog siaubingas. Tuomet netikėtai persikraustėme į namą. Atsirado daug erdvės. Sugrįžo viltis išpildyti seną svajonę. Ir po dar pusės metų mano kambaryje apsigyveno mažytė auksaspalvė retriverė Terra. Netrukus po to Rikis netikėtai mirė. Jis išėjo siaubingai, kęsdamas agoniją. Tačiau ta netektis man nebuvo tokia skausminga, kaip būtų galima pamanyti. Jau buvau be proto įsimylėjusi savo naują draugę, užpildžiusią tą tuštumą. Nuo pirmųjų valandų namuose pradėjau su ja dirbti, treniruoti. Nenorėjau, kad išaugtų dar viena viską niokojanti siaubūnė. Augo ji greitai ir dirbo mažų mažiausiai pavyzdingai. Augau ir aš. Visapusiškai. Terra mane darė kitokią. Apvertė mano gyvenimą. Sutvirtino tuos kažkada padėtus pamatus. Tuomet ir suvokiau, kad nebegaliu ir nebegalėsiu gyventi be šunų. Niekada ir niekaip. Noriu, kad jie būtų visur, suptų mane. Supratusi tai, atradau save.
Pradėjau svarstyti, ką galėčiau veikti gyvenime. Viena buvo aišku – dirbti su šunimis. Tačiau kokia, kokia ta profesija, klausiau savęs. Atsakyti buvo labai sunku, nors jau dvejus metus buvau pasinėrusi į naują veiklą. Agility - tai šunų vikrumo varžybos, tai viskas viename - šuns ir vedlio tarpusavio supratimas, greitis, tikslumas, azartas, noras nugalėti ir pergalės džiaugsmas. Tikslas vienas – šuo su vedlio pagalba turi kuo greičiau ir kuo tiksliau įveikti trasą, kurioje atitinkama seka išdėstytos kliūtys. Šis hobis mane itin žavėjo. Nuostabu buvo suvokti, jog mano augintinė mane supranta iš gestų ar pečių judesių, iš pusės žodžio. Viskas atrodė lyg nuostabi filmo pabaiga. Taip, tai buvo nuostabu, tačiau veikiau pradžia. Kadangi šunytei augant vis labiau aiškėjo, jog ji hiperaktyvi, man teko prisigalvoti įvairiausių būdų jos energijai nukreipti. Tuomet pradėjau bėgioti. Su šunimi, žinoma. Prisirišdavau ją už ilgo pavadžio, uždėdavau petnešas, kad galėtų mane tempti, ir pirmyn. Negalėjau patikėti, kad šis sportas man taip patiko. Pradėjau ieškoti bendraminčių. Tuomet visai netikėtai iš trenerės sužinojau, jog iš tiesų yra tokia sporto rūšis, vadinama ji canicrossu (krosas su šunimi, jį pasikinkius prie savęs atitinkamu lynu) ir jog kitą mėnesį Kaune bus varžybos. Be abejo, pradėjau joms ruoštis ir su dviem bendraminčiais bei trenere išsiruošėme į debiutines varžybas. Bėgti mums teko nemažai. Dvi dienas po šešis kilometrus. Žinoma, laimi greičiausi. Tuomet likau ketvirta ir buvau labai patenkinta, jog ryžausi pasirodyti. Tada pradėjau dalyvauti visose rengiamose šios srities varžybose. Traukė ne nuolat parsivežamos prizinės vietos, kaip neįtikėtinai tai be skambėtų (visose kitose kroso varžybose patekau į pirmąjį trejetuką), bet kompanija. Žmonės, kurie ten rinkosi buvo kitokie. Kaip aš, pametę galvas dėl savo numylėtinių keturkojų bičiulių. Ten jaučiausi esanti savo vietoje. Tarp varžybų išsiilgdavau to jausmo.
Teoriją, kad kuo daugiau bėgioji, tuo ištvermingesnis daraisi, patikrinau praktiškai. Pastebėjau, jog to krūvio, kurį gauna mano augintinė bėgdama šalia manęs, jai nebepakanka. Tuomet ji buvo pakinkyta prie dviračio. Taip galėjome nuvažiuoti tolimiausius atstumus, o šuo tikrai dirbo. Be to, taip galima kontroliuoti ir krūvį. Aš galiu važiuoti greičiau ar lėčiau. Toliau ar arčiau. Galiu minti pėdalus arba leisti tempti, jei šuo tikrai energingai nusiteikęs. Taip atradau dar vieną sporto šaką ir laisvalaikio praleidimo būdą. Šioms varžyoms dar tik ruošiuosi, tačiau esu tikra, kad debiutas jau netoli.
Nepamenu,kokia proga,bet kai Terra dar buvo mažytė, dovanų gavau didžiulį segtuvą. Man buvo paaiškinta, jog jis skirtas visiems mūsų su Terra sertifikatams, diplomams ir kitiems laimėjimams. Nelabai supratau šios dovanos esmės. Parsinešusi namo ten tegalėjau įdėti skiepų pasą ir kilmės dokumentus. Tuomet gerus pusę metų jis dulkėjo giliai lentynoje. O po to prasidėjo... Šiuo metu 10cm storio segtuvas jau beveik pilnas. O ir lentynoje pririkiuota taurių, medalių ir vadinamųjų ,,rozečių“.
Dirbdama su šunimis supratau dvi tiesas – šuo kaip virusas, užsikrėsi visam gyvenimui, ir antrąją, kurią truputį perkūriau iš žinomo posakio, kuo daugiau su šunimi pasieki, tuo daugiau norisi. Štai kodėl įsivėliau į orientacinį sportą su šunimis, vykau į šunų parodas, tapau jaunąja vedle. Supratau, kad šunų, kaip ir žmonių, charakteriai skiriasi. Buvo nepaprastai įdomu juos stebėti, nes su kiekvienu dirbant reikėjo rasti kažkokį sąlyčio tašką. Va tada jau galiausiai ir visiškai užtikrintai suvokiau, kad būtent darbas su šunimis mane žavi labiausiai. Tai, ką veikiu dabar, noriu pratęsti, kai baigsiu mokyklą. Ir nebe kaip hobį, o kaip kasdienį džiaugsmą. Dar Konfucijus sakė: ,,Susirask mylimą darbą ir tau nereikės dirbti“. Šunų dresavimas man teikia be proto daug laimės ir aš esu tikra, jog tai mano kelias ir mano nuostabiausias atradimas.


Skaitykite komentarus 7

reklama