Pirma pažintis su Tina

Kai aš pradėjau dirbti su Tina, ji buvo maždaug 2 metų amžiaus. Susipažinau su ja šunų prieglaudoje. Ji atrodė kaip visiškai laukinis šuo. Tina išsiskyrė savo energija, gyvybingumu, buvo pakankamai išdykusi, kartais net agresyvi, bet nepiktybinė. Nemokėjo nieko, išskyrus veržtis į priekį, loti ant kitų šunų - susidarydavo įspūdis, kad paleidus, pultų juos visus draskyti. Buvo tokia stipri, kad pajėgdavo tampyti paskui save savo griozdišką būdą. O vieną kartą išrovė grandinę ir išbėgo su ja „patyrinėti“ aplinkos. Toks „tyrinėjimas“ yra natūralus dalykas gyvūnų tarpe, tačiau tai sukėlė problemų prieglaudos personalui.
Tuomet buvau bepradedąs mokytis dresuoti šunis ir jau turėjau sertifikatą, instruktorius, kurie mane mokino, o prieglaudos darbuotojai geranoriškai atveždavo Tiną į dresūros aikštelę, kur buvo organizuojami užsiėmimai. Instruktoriai sakė man, kad svarbiausia yra praktika, o ne teorija, tačiau daug problemų išsprendžiau studijuodamas teoriją.
Po kiek laiko Tina jau mokėjo sėdėti, gulėti, šliaužti, vydavosi mestą žaislą, įveikdavo kliūtis, kurias mes su drauge patys susikonstruodavome ir nešdavomės į pievelę. Kai ateidavau, ji labai apsidžiaugdavo ir, įtempusi grandinę, puldavo „sveikintis“ lipdama savo purvinomis letenomis mano švaria striuke. Ji taip pradėdavo iš džiaugsmo blaškytis, kad norėdamas prikabinti pavadį turėdavau panaudoti jėgą ir saugotis, kad nesusižaločiau rankų. O galutinai atkabinus nuo būdos grandinės prasidėdavo tokie dalykai, kad net sunku apsakyti! Tai būdavo begalinis ardymasis, siautėjimas, skalijimas - ji įsiterpdavo į visą chorą, mat kiti šunys irgi baisiausiai siautėdavo ir lodavo. Tačiau Tina norėjo būti garsiausia dirigente! Tuomet aš jai tapdavau absoliutus nulis - šešėlis, tempiamas už pavadžio. Kai kas tiesiog juokdavosi, matydami tokį vaizdelį, kai šuo, ūgio iki kelių, tempdavo šeimininką slidinėti, o man buvo gaila batų, kurie slįsdavo per grindinį. Nuo to tampymosi pavargdavau morališkai, skaudėdavo delnus.
Kai Tina jau mokėjo atlikti pagrindines komandas ir žaisti paprastus žaidimus, man pasirodė, kad laikas mokytis toliau. Tada nuvažiavau į dresavimo pamoką išmokti naujų komandų. Atvežė Tiną ir, vedant ją į aikštelę, susidarė įspūdis, kad ji mane atvedė, o ne aš ją! Instruktorius paklausė, ko aš atvažiavau neatlikęs „namų darbų“, nenoriai parodė vieną komandą, patikslino tuos nelemtus „namų darbus“ ir teko išvažiuoti musę kandus.
Tina ilgai mane varė į neviltį, tačiau bėgo laikas, patirtis didėjo ir dabar ji jau ramiai eina greta, kaip ir dera išauklėtam šuniui, pasilieka viena vietoje, o pakviečiama žodžiu ar švilpuku - atbėga.
Nors dar daug ką reikia mokyti ir tobulinti, bet esu nusiteikęs optimistiškai, nes išgyvendinau vieną iš chuliganiškų įpročių - nesiskaitymą su šeimininku ir jo ignoravimą.