Čia aš, Toris, ir pasakosiu apie save

Sveikutėliai, visi šunys. Mano vardas Toris ir šiuo metu aš, begrauždamas odinį šeimininkės tėvo batą, jums papasakosiu apie save. Esu biglis (skalikas). O šitai jau daug pasako, mat visi žino, kokie yra bigliai - kvaili, padūkę ir pakvaišę, nuolatos norintys bendrauti ir patirti naujų nuotykių, lakstyti, žaisti, dūkti... na, žinoma, po ilgos dūkimo ir kvailiojimo bei pasivaikščiojimų dienos, kai mano kojos jau nebepaneša manęs, aš sudrimbu ant savo kilimėlių. Jų yra daug ir įvairiu - vienas rudas, kuris man labai patinka, kitas mėlynas - šis yra labai storas ir minkštas. O trečias - tai šiaip kilimėlis, kurį aš, šeimininkams nematant, pasidedu po galva, ir dar pagalvė, po kuria dažniausiai pakišu užpakalį. Na, žinot. Dėl patogumo. Štai taip aš miegu. Aišku, ne visados. Dažnai užsirioglinu ant sofos, arba ant darbo kambary esančios mano šeimininkės brolio lovos (tas brolis buvo labai geras ir man labai liūdna, kad jis išvažiavo studijuoti į Angliją). Tai va. Toks mano miegas, tiesą sakant, puikus.
Mano diena.
Ką aš veikiu per įprastą darbo dieną?
Kadangi šeimininkės tėtis (kuris labai geras ir kurio dabar batą graužiu) keliasi labai anksti, mat jam reikia į darbą (jis verslininkas) - taigi kai tik šis atsikelia, atsikeliu ir aš, pasirąžau ant kilimo, pasivolioju, šeimininkas pakaso pilvuką, įpila daugiau vandens, tuomet aš pagurkšnoju vandens. Žinot ką? Mano uodega visados švytuoja. Kai būnu žiauriai laimingas, jos net nesimato, ir ji trankosi į įvairius daiktus, o aš visaip trypčioju ir šokinėju aplink šeimininką, laimingas ir padūkęs. Štai taip prasideda mano diena. Vėliau šeimininkas pasižiūri savo reikalus kompiuteryje ir apie septintą ryto mane išveda laukan, prieš tai dar pašerdamas ėdalu. Vaikščiojame kokias 40 minučių, kol aš padarau savo reikaliukus ir t.t. Tada grįžtam, o šeimininkas jau atsikėlusią šeimininkę nuveža mokyklon, o šeimininkės mama - labai miela ir visados gaili manęs - paglosto mane paskutinį kartą ir palikusi kelis daiktelius graužti, irgi išvažiuoja į darbą.
Visą dieną sėdžiu namie, vaikštinėju po kambarius, laikas nuo laiko išbėgu į balkoną paloti ant kitų šunų, guliu ant sofos, graužiu įvairius daiktus, gaudau savo uodegą... bet vienam juk taip nuobodu. Ir tam yra katė.
Katė yra mano didžiausia priešė - ji padarė man viską, kas tik galima blogesnio - perrėžė nosį, įkando į ausį, vijosi mane tol, kol aš palindau po lova, vienu žodžiu - jeigu ne ji, būčiau laimingas bigliukas, bet ne - toji žiežula manęs nekenčia. Įsivaizduokit - ji neleidžia man įeiti į du kambarius - šeimininkų ir šeimininkės. Jai nieko nereikia daryti, tik stovėti prie tų durų, ir aš, pabrukęs uodegą, nuklapsėdavau iki savo guolio.
Visados labai laukiu grįžtant šeimininkų, nes jų aš labai pasiilgstu. Kai tik pamatau, kad šie atvažiuoja, puolu loti ir vizginti uodegą ir visaip kvailai lakstyti, o kai pasitinku šeimininkus, dar baisiau nudurnėju. Jie mane išveda laukan, pavedžioja, duoda paėsti, o šeimininkė dažnai atsiveda namo draugių, kurios labai mielai žaidžia su manimi. Ta va - tokia ir mano dienelė. Ach, tiesa, mane dar išveda vakarais. Trumpam. Tai va va, jeigu kas norite draugauti, labai prašom. Mielai draugausiu. Ir aš labai mėgstu kauliukus, tad jeigu galėtumėt... na, žinot, duoti vieną kitą, būčiau pats dėkingiausias šuo bone.lt :)