Balandžio pabaigos pasibastymai

Išpuolus tokiai subtiliai situacijai, kada baigės mano [khem] mokymosi atostogos ir ta proga drąsiai grįžau namo (na, kiek nusilpusi ir autobusu), o šuo to sunkaus periodo metu iš nevilties slapta pradėjo čiulptis uodegą, nepamirštant ir to, kad oras buvo kažkoks kaip reta puikus (vis gi pavasaris), sekmadienį (nes šeštadienį šiek tiek norėjosi ilsėtis) su kaupu atsigriebėm už tas porą vienišų savaičių.
Tiesą sakant, mūsų standartinio Nemuno po tų žaviųjų potvynių daugiau taip ir nematėm, tad buvo itin įdomu pažiūrėti, kas ten naujo ar įdomaus vyksta. Na, vyksmas toks gana gyvybingas. Toje vietoje, kur buvom, sprendžiant iš grūsties, automobiliai dar nepravažiuoja, nes visi buvo sustoję prie artimiausios balos, bet nematėm nė vieno žmogaus, išskyrus kelis dviratininkus, gal išsislapstė visi kur ar pasuko kiton pusėn. Įveikėm tą balą (gerai, kad dar ėjau su kerzais, kitaip būčiau likusi šlapia kaip antis) ir pamatėm, kad paukščiai net siunta iš laimės.
Bandėm pasiekti didįjį po potvynio susidariusį gulbiantyną, aš ačiūdie kažkaip spėjau laiku sustoti, o Tora buvo patekusi į nepatogiąją padėtį, kada pradėjo grimzti purvynan ir žaviai (kaip tik gali stafas) su visu purvu pasiklimpaudama parskuodė atgal. viso to pasekmė - žaviai padabintos kojos, papilvė ir petnešos (viską, tiesa, vėliau nuskalavo Nemune).
Gulbės, jaučiu, stebėdamos tokį vaizdą tyliai kikeno į sparną, o antys ir dar ten visokie šiaip skraidė palei pat nosis, nes jie visi atseit labai drąsūs ir nieko nebijo. Šiaip gražu, daug išvartytų ir papuoštų krūmų, žmonių pėdsakų dar nekažkiek (bet šį savaitgalį, jei dar vos vos nudžius tos kelios likusios balutės, jų turėtų pagausėti ir mūsų „prižiūrimame“ gale), visur labai keistos spalvos.
Vakare šiek tiek pažaidėm ir nuėjom prie tų vadinamųjų molduobių, matėm tris laukius, gandrą ir gal suopį, nepažįstu tų kitų paukščių (šiek tiek gėda, gal reikės pasitreniruot kada), dar radom daug šalpusnių, buvo labai smagu.
Šiandien vėl pradėjom sportuoti, nieko įdomaus neatsitiko (na, sutikom tokį berniuką, sužinojom, kad šiame gale Nemuno dar nepasieksim, tada berniukui biškį trumpai parodėm cirką – ir vajė vajė, pasirodo Tora jau moka šliaužti beveik kaip padorus šuo, kitaip sakant, jai nebereikia padėti prilaikant), dar va ežiuką pakeitėm į toookį sunkų geltoną kamuoliuką, nes kai jis visą žiemą pragulėjo lauke, Tora nuo jo nebesiseilėja. Lia lia lia, viskas vėl kaip senais gerais laikais (laimingas stafas – pavargęs stafas – tada šypsos tas stafas).
daugiau - http://agiesha.blogas.lt/balandzio-pabaigos-pasibastymai-1535.html
http://public.fotki.com/agiesha/2010-04-25-26/