Bėdytė, arba "piau šuo"

Turbūt nemažai kam buvo, kai planuoji planuoji, visaip kuri, galvoji ir panašiai, turi šiokią tokią ateities viziją ir tada koją (ar tai kanopą) atsitiktinai (o gal ir ne visai atsitiktinai) pakiša kažkas iš serijos „ne į temą“. Iš serijos „man tavęs dabar tikrai mažiausiai reikėjo“. Mano atveju tai - mažas sulipęs padaras, nušiurusiu išsišėrusiu kailiu, pabrukęs uodegą ir iš baimės myžantis ant jos. Nešvarus bjaurus apgailėtinas žvėris. Palindęs po laiptais, nedrįstantis net galvos lauk iškišti. Tokio net liesti kažkaip nesinori. Bet tuo pačiu kažkas iš aukščiau ar žemiau taip viską sulipdo, kad būna aptemsta tas protas, atsijungia kažkoks slaptas nervas, pagalvoji „kaip bus taip bus, gal kaimynė jaučiasi vieniša“ ir autobusu parsigabeni tą keistenybę namo. Ir dėl visa ko šventės proga padovanoji tėvui. Ir visi taip pusiau juokias, pusiau verkia.
O padarėlis gauna vardą, išmaudomas, taip pat gauna antkaklį, žaislą, ėdesio ir dėmesio. Ir per kelias dienas iš sūtraukėlės pavirsta šunimi-piau. Kas tas „piau“, suprastų tik tie, kurie ją pamato gyvai. Ji džiaugiasi gyvenimu, nors dar primena laukinukę, mokosi komandų ir noriai aportuoja įvairius daiktus. Apie kaimynę, kuri gal jaučiasi vieniša, pagalvojam vis rečiau. Kažin ar „piau šuo“ norėtų būti nuolat pririštas – tada juk neišeitų prisiskinti gėlių.