Ciucikas išmaudytasis

Kas mane ir Tornadą biškį pažįsta, žino, kad ji, kaip labai savita ir sudėtinga amenybė, nemėgsta plaukioti, tuo mačiu nemėgsta ir priverstinių maudynių. Braidžioti, taškytis – puiku, prašom, bet jei kalba pasisuka apie vonią, kažką natūraliai gilesnio ar aktyvų kailio trynimą, būna daug ašarų ir liūdesio.
Vakar kažkaip netikėtai su šeimyna sugalvojom, jog šunelį reikėtų išmaudyti. Kurį laiką vyko diskusijos – ar versim vonią, ar griausim dušą, galų gale nusprendėm, kad gal verta prie Nemuno nuvažiuot – jis didelis ir nenuversim nieko, nebent kokią toną smėlio išpustysim.
Paprastai jei nusprendžiam ką nors, ilgai nesvarstom ir neanalizuojam – čiupom šunelį su jo pavadžių kolekcija (maža ko gali prireikti tokiu atsakingu momentu) automobilin ir su daina (širdyse) išdardėjom prie Nemuno.
Po gero pusvalandžio važinėjimų daina (širdyse) pradėjo tilti – visa panemunė sausakimša. Galų gale pavyko nusigauti į patį tolimiausią pakraštį, kur aptikom tik porą šeimynų. Patyliukais įsispraudėm į mažytį tarpelį (šiek tiek toliau buvo daugiau vietos, bet ten tiek žmogašūdžių – o dar liaudis skundžias, kad šunys šika kur papuola; kaip pliusą Torai galiu pasakyt, kad ji prie vandens nedaro jokio "reikalo" ir žanadarkiškai kenčia kančias...) ir truputėlį susimąstėm, ką daryti. Šuns, aišku, paleisti nemanoma – įvarys isterijos priepuolį visiems aplinkiniams. Tiesą sakant, netgi mamai prasidėjo isterijos priepuolėlis, nes ji nusprendė, kad visi į mus piktai žiūri ir gal reikia iš čia važiuoti. Kaip visada, apturėjom porą energingesnių diskusijų ir galų gale niekur neišvažiavę ėmėmės maudynių.
Tora truputėlį verkė, truputėlį iššoko iš vandens (tam reikalui mes buvom pasiėmę tokį kaušą, tad toks manevras nepavyko, nes vandens procedūras galėjom tęsti pakrantėje), bet išmaudyta buvo. Po to ji visai džiaugėsi. Kadangi žmonių aplink buvo didelis kiekis, pririšom ją bent dėl vaizdo prie tokios šakos. Na, pažaidėm vandenėly, pasikaitom saulutėj (šuo kaitinos mamos šešėly, nes ji mūsų šeimoj didžiausia). Vėliau supratau, kad pamiršom ežiuką, tad šuniui buvo kiek liūdnoka, prieš išvažiuojant supratau, kad buvau paėmusi dalį jos draskomų džinsų – bet buvo per vėlu... ech, šiaip ar taip, džiugiai ir smėlingai grįžom namo. Valio valio valio.