Kartą

Vakarus mes leidžiame gražiai, nors, iš šono žiūrint, neypatingi jie. Džiaugsmai mūsų irgi maži – truputėlį to, truputėlį ano, ir jau smagu. Juk nedaug šioj žemėj reikia, ypač šuniui. Šiandien vėl buvom laukuose, braidžiojom po rudą žolę ir slapstėmės nuo aplinkinių. Radom šieno rulonus – tai mums labai patiko, pasitenkinimas tikrai buvo abipusis, nes aš galėjau fotografuoti, o šuo pozuoti. Juk svarbiausia – teigiama motyvacija, o jei abiem ji sutampa, kad ir iš kitų požiūrio kampų, tai jau gerai.
Netgi sukilo galvoje vaizdinys, kad tokioje vietoje galėčiau būti gotė – juoda suknele ir baltoku veidu (nesugalvoju, ką darytų plaukai), šuo, aišku, taip pat būtų juodas, gal koks kurtas. Iš pradžių jis ilgesingai žiūrėtų kur nors į tolius (nes kurtui taip tinka), tai simbolizuotų kokį nors užslėptą ilgesį (nes žmonės mėgsta simbolius), o aš stebėčiau mėnulį, apsuptą debesų – kaip kaljano dūmų. Tik va iš tiesų visai neprimenam mes to vaizdinio (nors šuo ilgesingai žvelgia į tolius, ir dažnai kažką pamato, ko aš nesuprantu, o aš žiūriu į tą mėnulį, bet vis viena negotiškai ir ne taip, kaip būna filmuose ar klipuose).
Paprastai mes daug tylim, tikrai daug. Tose vietose paliekame daug erdvės viena kitai. Aišku, tai nereiškia, kad mes nereaguojame viena į kitą (aš krypt, ji vypt). Šiaip ar taip, abi ganėtinai (kiek pavyksta) esame individualistės, mane nudžiugina pusiau pražydusi pienė ir balta rasota plunksna, ją – keisti kvapai, bet viena kitos pastebėjimuose nematom nieko aktualaus ar verto dėmesio – jos krūmas man panašus į šimtą kitų krūmų, mano pienė jai – į šimtą kitų objektų, kurie neskleidžia jokios informacijos. Po to mes pamatome gulbes, jos sudomina mus gan vienodai – nei per daug, nei per mažai (ką šuo galvoja, nežinau, bet man įdomu, kiek gulbei šalta, ką ji darys žiemą, kodėl žmonės nevalgo gulbių, kodėl jų tokie negražūs balsai ir vėl – ar nešalta tam vandeny; dar pamąstau, kad gera būti gulbe, nes gal jai ne taip šalta, kaip atrodo, be to, ji moka skraidyti).
Paprastai stengiamės išvengti kelių (jais važinėja automobiliai) ir einam žolėmis, jei tik jie tinkami tokiam judėjimui. Pievų augmenija sparčiai keičiasi, kas keli šimtai metrų, kai kur žemė drėgnesnė, kai kur sausesnė, dar mes pažiūrim į Nemuną, randam keletą įtartinų vandens telkinėlių, mišką, du žmones, pabaidytus paukščius, pamėtom ežiuką, pametam ežiuką, randam ežiuką, randam kelmą (graži spalva), aš atsiklaupus stebiu plunksną, ji ateina pažiūrėt, iš plunksnos nieko nelieka, ji sako, kad nesupranta, kas čia gali būti įdomaus.
Tada sparčiai temsta, darosi šalta (šiandien ji jau nebelipo vandenin), iki namų dar toli, sukamės atgal. Kartais vaikštom tomis vietovėmis ir naktimis, ypač vasarą, žmonės klausia, ar nebijau (kartais bijau, kartais nebijau), šuo nieko nebijo, tamsoje ten nieko blogo nėra, tik stirnos šokinėja, jos bijo labiau, negu kiti.
Grįžusios žiūrim filmą, aš labiau, negu ji.
Daugiau foto: http://public.fotki.com/agiesha/tornada/2009-11-28