Kas įdomaus vyksta prie Nemuno

Kadangi šią žiemą dėl savotiškų klimato sąlygų teko praleisti gana pasyviai (mano mylimas šunelis ypatingai jautrus šalčiui, tiesą sakant, vėsus klimatas Tornadai atima judėjimo dovaną – geriausiu atveju ji bando eiti dvejomis kojomis, blogiausiu parneša mane namo), o po paskutinio gėdingo įvykio, kuomet kruopščiai susiruošusios namo parėjome nepraėjus nė 10 minučių nuo kelionės pradžios, nusprendėme klajonių džiaugsmus atidėti geresniems (šiltesniems) laikams. Aišku, gana problemiška turėti šunį, kuris itin jautriai reaguoja į daugybę klimato reiškinių (šaltis, sniegas, lietus, stiprus vėjas – kuo toliau bėga metai, tuo daugiau problemų ji atranda, bandydama išvengti pasivaikščiojimo, kuris tikėtinai gali būti nemalonus). Tačiau, mūsų dideliam džiaugsmui, išaušo toji diena, kuri puikiai tiko ilgam pasivaikščiojimui (ir sutapo su savaitgaliu, stebuklų stebuklas). Aišku, Tora truputėlį paverkšleno kelionės pradžioje, bandydama išraiškingai pakilnoti kojas (tai pirmas ženklas, kurį ji parodo, bandydama pasakyti, jog su tolesniu judėjimu gali kilti problemų), tačiau vėliau jokių ožių nerodė. Dideliam abiejų džiaugsmui, kelione nė viena mūsų nenusivylė.
Šiuo metu Nemunas mūsų „aptarnaujamoje“ srityje visiškai laukinis – nematėm jokių žmonių veiklos ženklų (koks pamišėlis tokiu metų laiku trenksis į tokias vietas), užtat įvairių gyvių pėdų – kiek tik nori ir kokių tik nori, nuo didžiausių iki mažiausių, daugiausiai – lapių, kiškių ir stirnų. Žvėreliai šiuo metu labai įsidrąsinę, galbūt kiek atpratę nuo žmonių, nes jų pilnos pievos. Iš arti matėm kiškį, lapę (panašiai toje vietoje, kur prieš porą metų stebėjom lapiukus) ir 7 stirnas, stirnos, kaip visada, tingėjo bėgti, bet kol susitvarkiau fotoaparatą, buvo jau gana toli. Dauguma žvėrių slapstosi krūmynuose, kurie supa nedidelius vandens telkinėlius. Kadangi ledas visur jau nekoks, o žemė daugelyje vietų atidengta, drįstu teigti, kad gyviai jau džiaugiasi artėjančiu pavasariu. Šilčiau apsirengus ir nejudriai įsitaisius saugioje vietoje, būtų galima pamatyti įdomių dalykėlių – juk visi matyti padarai pabaidyti atsitiktinai, o iš šuns reakcijos spėju, kad jų buvo daug daugiau, tik tie kiti geriau pasislėpę.
Iš paties Nemuno tiesą sakant nieko gero, nes sunku suprasti, kur jis prasideda, o kur baigiasi – visur vien ledas ir vanduo, taigi pastrapinėjom aplink ir ėjom toliau vaikyt zuikių.

Truputėlį daugiau foto (ar jos bent didesnės) - http://public.fotki.com/agiesha/tornada/2010-03-06/
http://public.fotki.com/agiesha/tornada/stirnu-selsmas/