Kokia ta mūsų žiema

Sveiki, draugai ir nedraugai. Sunki man ši žiema – šalta kaip Antarktidoj (bent jau taip bandau įsivaizduoti), išeiti niekur neina. Nusprendžiau šįmet nagučius auginti, o kieman jau kuris laikas mane išleidžia be pavadėlio ir kitų „pribumbasų“. Nepamirškite, kad mano kiemas neaptvertas, tad man gali šauti galvot kur nors iškeliauti pablūdyti – bet, deja, tik geresniu oru, o ne kai nuo šalčio ausys raitosi. Nubėgu kelis metrus ir gana - nors Agnė ir vilioja bent apie namą aplėkti, nepasirašau. Tyčiojasi iš manęs – sako, ot tvirtas ir ištvermingas stafas. Tai beveik tiesa - aš tvirtai ant trijų ar dviejų kojų šokuoju, išmokau daug įvairių pozų, kad tik tas kūnas sniegą kuo mažiau liestų, dar kartais netyčia (bet taip pat gana tvirtai) įkrentu į kokį griovį, nes nemoku nustatyti, kokie tų pusnų gabaritai.
Treniruojuosi namuose, bet kokios tos treniruotės kambary, nei pabėgiosi gerai, nei įsilėksi – sienos kelią pastoja. Vienintelė mankšta – šokinėti nuo lovos ant žemės, Agnė taip sugalvojo – neduoda man ežiuko, tas aš ir šokuoju, net „pagavau kampą“, kaip taisyklingai („pagal Agnės dūdelę“) straksėti. Toliau žaidžiam cirko mokyklėlę, bet daugiausia tik tvirtinam tas komandas, kurias geresniais (šiltesniais) laikais lauke mokėmės, iš naujų džiaugsmų va moku gražiai atsistojus labas paduoti ir daiktą (ežiuką) paliepus paimti, kartais sekasi netgi padėti ten, kur man liepa (pvz., į pintinę). Na, ir šliaužiu taip +- gan neblogai, Agnė džiaugias, sako, dar po metų gal tikrai jau mokėsiu šį dalyką (man atrodo, žmonių pasaulyje tai vadinama sarkazmu). Ak, dar numirti paliepus mokaus, kol kas labai gerai sekas agoniją vaidinti – ji būna ilga ir išraiškinga, o va gulėjimo ramybėje etapas nekaip sekasi...
Kadangi visą tą laiką, kol tęsiasi didieji šalčiai, neinu iš namų, doroju žaislus. Paprastai bandau juos vogti, tad gana greit gavau dovanų dėžutę, į kurą būna sudėti mano daiktai. Iš jos išsirenku, kas man labiausiai patinka, ir tada niekas nepyksta ir nesiskundžia, kaip Agnė tą kartą, kai slapta nuknisau ir sudorojau jos draugės dovanotą žaislinį šuniuką. Bet, kad žinotumėt, kiek pūkų buvo, kiek tokių baltų rutuliukų iš jo pažiro – dar dabar galima netikėčiausiose namų vietose aptikt – o jau akytes kaip smagu jam buvo nukramtyt (apie nosies nulupimą net nešneku), būtinai pabandykit ištaikę laiko sudorot kokį panašų žaislą.
Va šį savaitgalį orai pasitaisė – galiu drąsiai teigti, kad pūga šimtą kartų geriau, negu tie lediniai šalčiai. Penktadienį buvom miške, man labai patiko, nors ir snigo kažkiek, va tik Agnė nesidžiaugė, nežinau, ar dėl sniego (daug laiko praleido užsimerkus), ar dėl to, kad takų nebuvo ir bristi reikėjo, bet atrodė kažkokia pavargus, sakė, jau geriau du kartus iki Nemuno subėgiot (kaip vasarą darydavom), negu pusvalandį taip pabraidžiot. Šiandien bandėm eiti prie Nemuno, bet nepasiekėm jo, šį kartą Agnė kaip ir buvo pasiryžusi pabraidžioti, bet aš kategoriškai atsisakiau - čia galit matyt, kad nekaip mums sekėsi http://www.youtube.com/watch?v=HR3IsajMzCg
Galų gale Agnė nusileido mano verkšlenimams ir partempė mane namo. Tik galiu pasakyti, kad po to mėnesio ar kiek ten užsitupėjimo namie abi esam silpnokos, na vis tik trūko to judesio (kad ir pašokinėju ant tos lovos) – bet nieko tokio, sulauksim ir geresnių laikų. Dar patikrinsim mes, kaip laikosi tas Nemunas (gal brydė kokia atsiras). Šiaip ar taip, dabar laukiu vasario vidurio, tuoj man 6 metai, jau įkopsiu į tą stebuklingą vidutinį amžių (taip taip, snukis jau pradeda šviesėti).