Mano žiema

Hei hei hei, baigiasi šaltasis periodas, ir aš, baisusis rudasis stafas, pradedu kišti savo juodą nosį laukan. Kartais jau pasitaškau balose, o šiandien mane išsivedė į mišką, ten galėjau pabėgioti, pasimokinti pozuoti prieš naują fotoaparatą, panešioti ežiuką ir paspoksoti į upelį. Pastarąjį labai seniai matėm – oi kaip seniai, net nepamenu beveik, žinau, kada tada dar buvo šilta ir skraidė bjaurybės uodai. Jei ištaikytumėt tinkamą laiką vasarą – kai oras, rodos, stovi vietoje ir visur aplink sunkiasi drėgmė – aplink girdėtųsi vientisas slegiantis zvimbimas (o gal ūžimas) – būtumėt tikri, kad būtent šion vieton visi blogiausi (ir iškalbingiausi) pasaulio vabalai susirenka pazzzzzikalbėti, o pasistengę galbūt netgi pamatytumėt Agnę ir mane, Torą, bandančias kuo greičiau įveikti šį paslaptingą ruožą. Na, bet šį kartą buvo gan šalta, o Agnė turėjo problemyčių leisdamasi nuo kalno, nes anksčiau ten atrodo buvo rogių takelis, va man tokios bėdos nė motais, aš šiemet tik kartą nudribau - kai bėgau per kiemą.
Pripažinsiu, dabar miškas nėra pernelyg gražus, sniegas susmegęs, kai kur „išlindusios“ balos, bet užtat viskas padengta spygliais, jie turbūt biro biro ir šito pasekmė ta, kad nelabai baltai viskas atrodo – bet ir ne purvinai, savotiškas ornamentas toks. Aš labai džiaugiausi šiuo pasivaikščiojimu, nes kadangi esu „plikas šuo“, kai labai šalta negaliu/nenoriu lįsti laukan, o dabar nors atšilę, bet šiokiadieniais grįžusi iš darbo Agnė sako, kad jai kiek per slidu patamsyje balansuoti tarp ledų (čia jums ne gatvė prieš Maximą, mažesnėse gyvenvietėse (o tuo labiau kokiam miške) kaip Dievas duoda, taip ir tirpsta tas sniegas), tai tik patampo mane kokį kilometrą (o po to parvedus labai ilgai šluosto) ir toliau stengiasi iš manęs padaryti „cirko šunį“ (apie tai kiek vėliau). Ant rankos pirštų šiais metais (tiksliau, laikotarpyje nuo Kalėdų) galima suskaičiuoti ilguosius mūsų pasivaikščiojimus – kartą Agnė galvojo, kad nebeišbris iš miško, kitą kartą aš galvojau, kad tos pusnys lankose niekada nesibaigs, trečią kartą dilinau nagus į aptirpusį asfaltą, o šiandien va buvo pats normaliausias pasivaikščiojimas, jei nekreipsim dėmesio į tai, kad grįžom šlapios kaip varliukai.
Hm, na jei užsiminiau apie „cirko šunį“, tai trumpai paaiškinsiu tiems, kas dar nežino – rudenį, kai prasidėjo „tamsusis sezonas“, Agnė suprato, kad ilgiems pasivaikščiojimams ateina galas, ba iš darbo ji grįžta jau kai temsta. Taigi nusprendė ji rasti mums kokį nors užsiėmimą – nes paprastas pasivaikščiojimas, kaip žinia, niekada neatstos „ilgojo“ pasivaikščiojimo ar kokios nors įdomesnės veiklos. Taip mes pusiau uždarame sode už namo pradėjome žaisti „cirko šunį“. Atvėsus orams, žaidimas persikėlė į namą. Šis žaidimas patinka mums abiem – kai dar žaisdavom lauke, visada tempdavau Agnę į „mūsų sodą“, o dabar laukiu nesulaukiu vakaro, kada ir pradedame linksmintis. Tiesa, nieko naudingo čia neišmokstu, o mano šliaužimas, kad ir labai stengiuosi, vis tiek visus prajuokina (sako, kad nereikia taip kelti užpakalio, be to, kartais pradedu ristis). Bet vis viena – tai jau protinė veikla, taip ir išsikraunu. Moku nemažai triukų, visi labiausiai stebisi tuo, kad šliaužiu be pagalbos (Agnė niekada netikėjo, kad tai įmanoma, tiesa, dar neidealu, bet vis viena progresas didelis) ir kad moku taisyklingai tarnauti (na, čia šiokia tokia patyčia iš šunų, bet atsižvelgiant į mano temperamentą ir problemas su pusiausvyra, atrodė neįtikėtina, kad aš sugebėsiu padaryti tokį dalyką, tačiau va – atsitupiu, viena koja pasiremiu Agnei į kelį, kita mosuoju). Pažįstami labiausiai džiaugiasi „numirimu“ – jei iš pradžių tai atrodydavo kaip labai ilga ir sekinanti agonija (su pastirusiomis kojomis, žinoma), dabar jau atsigulu gražiai ir galvytę padedu, tik va akys išdavikės rodo, kad esu gyva kaip niekas kitas.
Gerėjant orams, kraustysimės laukan, tik reikia sulaukti, kol padoriau atitirps miškas ir lankos (o gal kada nelauksim šios gamtos malonės ir darysim išgyvenimo žygį).

Jūsų Tornada

p.s. daugiau nuotraukų galima pamatyti čia:
http://public.fotki.com/agiesha/tornada/ziema/