Mes labai vikrios, taip toliau ir panašiai

Ūūūū, įsivaizduojat, to padaro (aha, jos - piktos bjaurios moteriškės) namie nebuvo beveik tris savaites, galima sakyti kad netgi beveik mėnesį, jei nekreipsime dėmesio į tas porą dienų, kai ji netikėtai parsirado, o po to vėl dingo. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, nieko neturėtų stebinti, kad ją aš pasitikau su daina, tiksliau, nervingu burbėjimu, galbūt net šis apibūdinimas netinka... Tokį subtilų garsą sugebu išgauti tik aš – kaip sakoma, jei atimama viena, tai duodama kita, o kadangi nemoku kaukti (ką privalo mokėti kiekvienas padorus šuo), tą negebėjimą kompensuoju kitais veiksmingais ir laiko patikrintais būdais.
Toji mat sesijoj buvo, kadangi tos sesijos kaip paaiškėjo vyksta ne namie, ir kadangi jose būtina ten kažką daryti, tai Agnė irgi nusprendė neišsiskirti iš minios ir sudalyvauti. Užuodžiau (o taip, dar ne visai nupušus esu), kad mano kitas pavadėlio galas ne tik darė tą kažką, kas daroma sesijose, bet ir su kitais šunimis draugavo. O taip, užuodžiau biglį, kurio foto ji kažkodėl neparvežė, bet va Mėtą, westuką, man visai noriai parodė (sakė, kad savas, irgi terjeras), nieko tokia, akys kaip sagučiai, iš plaukų gal ką nors naudingo padaryčiau (pagalvėlę prisikimščiau). Dar pasirodo kažkiek neilgai ji ir su tokiu rotveileriu pabendravo, galų gale dieną, tiksliau, vakarą prieš grįžtant namo pasidžiaugė dar dviejų šunų – haskio ir bulterjero – draugija. Agnė sakė, kad man ten būtų nepatikę, nes truputį lynojo (beveik visose nuotraukose atrodo, kad pustė), o aš nemėgstu kai kokie nors nepatikimi daiktai iš dangaus krenta ant manęs. Taip pat ji sakė, kad haskio vardas Taiga ir kad su ja ji matėsi praėjusią sesiją (bjauri išdavikė, aš čia kenčiu, o ji kitus šunis vaiko), o bulterjeras (irgi savas) vardu kaip ir aš, Tora (na iš tiesų aš Tornada, tik sutrumpintai Tora, bet neesmė). Teoriškai bulterjeras baltas, bet bent nuotraukose (ir gyvai) jis toks rudai pilkai baltas, panašiai kaip aš vaikystėje (būdavau juodai rudai pilka) ir visą laiką juda (irgi panašiai kaip aš), todėl atrodo kaip bent du bulterjerai (na, mano giliu įsitikinimu, už vieną terjerą geriau tik du terjerai). A, dar Agnė sakė, kad bulterjeras labai moka naudotis savo galva, panašiai kaip taranas. Norėčiau ir aš tokios galvos, nors manoji irgi labai stipri, juk kartą praskėliau Agnei lūpą (tai buvo seniai ir netiesa).
Dar Agnė buvo Vilniuje ir Alytuje, Vilniuje piešė bei retkarčiais bendravo su galvakojais, o Alytuje vaikščiojo po visokias nealytaus vietas (šiaip gerai nė nesupratau, kur ji buvo).
Šiaip ar taip, išaušo ir mano valanda, o toji anoji, gal norėdama išpirkti savo kaltę, mane išsitempė Nemuno ieškoti (o aš, savo ruožtu džiaugdamasi, kad ji grįžo, rodžiau, kaip moku vartytis, duoti penkis ir tuos visus kitus kvailus dalykus). Kaip paslaptį pasakysiu, kad po to nelaimingo atsitikimo, kur įvyko prieš rugsėjį, Nemuną mes lankėme pirmą kartą – tiesą sakant aš palaida buvau gal porą kartų, išskyrus užsiiminėjimus namų kieme. Tad ši ekskursija ne paprasta, mes vėl atidarome klajonių bei paieškų sezoną. Jau pati kelionės pradžia buvo labai linksma, nes pakeliui susiradau naują draugą. Jis mažas ir dėmėtas, bet malonaus charakterio, dabar gal turėsiu net tris draugus, nes kiti kažkodėl manęs nelanko arba su manimi nežaidžia, tik loja ir bėgioja aplink (arba išvis skuodžia kuo toliau). Su dideliais aš nedraugauju, nebent jie sutiktų kažkaip susimažint, nes mano giliu įsitikinimu, kiekvienas už mane didesnis šuo toks yra tyčia, tad jį būtina nusodinti.

Deja, toliau blogo čia neišeina tęsti, nes jis kaip ir fotografinis, o dėl čia apribotų galimybių tekstas gaunasi beprasmis. Pilnas vaizdas ir visa rašliava yra čia:
http://agiesha.blogas.lt/drasios-ir-stiprios-kartais-netgi-vikrios-934.html