Vandenėlio suteikiami džiaugsmai

Kažkada jau minėjau, kad mano šuo nėra jūrų vilkas – netgi ne upių lapė, blogiausiu atveju gal tik pelkių barsukas. Ir šiaip iš būdo ji tokia labiau briedis, o ne koks nors žavus ar didingas žvėris. Bet negaliu teigti, kad vandenuko ji nemyli. Patinka jai jis. Ypač tada, kai atsiranda proga ant savęs ištaškyti dubenį šviežiai pripilto vandens, įšokti į mamos puoselėjamas lelijas, įsirioglinti į dumbliną griovį, bandyti išgelbėti žuvis sunaikinant meškeres ir panašiai. Ir prie Nemuno vaikštinėti mėgsta – juk ne veltui ten ją tampausi. Dar nepasiekus galutinio tikslo, ji jau sunerimsta ir pradeda mane skubinti. Tas skubinimas atrodo maždaug taip – einam mes ramiai kokia saulės nušviesta pieva, ir štai lengvas vėjelis atneša iš Nemuno pusės kvapą (jame susipynę žuvų, alaus, šašlykų likučių ir vaikų išmatų aromatai), kad o, jau netoli... Tada ciucikas pradeda bėginėti pirmyn atgal, bando mane įkalbėti judėti greičiau, galų gale pasileidžia šuoliais pirmyn, tada staiga susivokia, jog iš paskos tokia Agnė velkasi, taip pat audringai pastraksi atgalios ir maldauja paskubėti.
Pirmoji susitikimo su Nemuno vandenėliu akimirka jaudinanti – ji pasileidžia iš visų jėgų ir teškiasi (visada prašau aukštesnių jėgų, kad šios padarytų taip, jog netoliese nebūtų žvejų, nes kokiam jautresniam asmeniui toks rudas besiritantis iš laimės apsiseilėjęs objektas su, rodos, šešiolika kojų ir penkiom ausim, gali neblogą priepuolį įvaryti).
Vienas didelis pliusas – ji giliai nelipa. Kadangi šitas šuo tikrai ne jūrų vilkas ir ne upių lapė, ji kultūringai pasitaško vandenėly, pabėgioja pakrante, išgelbsti vieną kitą šaką ir butelį, pagrūmoja kumštuku piktosioms antims, suvalgo vieną kitą žolyną, panešioja smėlėtą ežiuką ir eina namo. Įdomiau būna, jei aš sugalvoju įlipti vandenin – tada atsiranda šiokių tokių nesusipratimų, pvz., kaip išguiti Agnę iš vandens ar kaip gudriai įveikti tuos lašus, kuriuos ta bjauri moteris taško ant vargšo nekalto šuniuko.
Nieko naujo tose kelionėse neatsitinka, tik nežymūs pokyčiai – va nebe taip aktyviai kaip anksčiau strakalioja ji, pavargsta greičiau, dažniau pribėga bandydama mane pabučiuot (nepamirškime šlapių purvinų letenų, dumbliai aplipusios krūtinės ir gleivėto labai savimi patenkinto snukio), o jei atsisėdu kur ant akmenėlio, tai vis dažniau ne po žolynus landžioja, o ateina šalia manęs pasivolioti.
Taip ir gyvename mes paprastai – miškas – upelis; lankos – Nemunas; pievos – tvenkiniai... Visur mus supa nors ir nedideli kiekiai vandenėlio, o po jį džiugiai, bet atsargiai, braidžioja labai linksmas stafas.
Daugiau vaizdelių - http://public.fotki.com/agiesha/tornada/nemunas-2009-08-20/