Šuo+Riešutai = Išvyka

Dar vienas blog'as išvydęs pasaulinę šviesą.

Šį kartą aprašysiu išvyką,laukinį šėlsmą,šuolius per gyvenimą ir akimirkas kurias įsiminė vėjas.

Vidurdienis.Sniego iki kaklo ir dar daugiau saulės.Gera nuotaika su trupučiu riešutų. Įeinu lyg pro cinamono kvapo duris į mišką. Pirma mintis : "Nuostabu", antra mintis : "Kur Fuksas ? ". (Maniškis , tikriausiai kaip ir dauguma miške išeina iš proto...;) ) Vienas šūktelėjimas ir pisistato su pagalio nasruose. Man tada kyla dar viena mintis : "Gal susikūrė nauja šunų žvilgsnių mokykla apie kurią aš nieko nežinau ?". Atrodo nemokiau aš jo taip giliai su žvilgsniu prasiskverbti iki kaulų smegenų...Na, bet tai buvo tikrai labai įspūdinga.Jo akys skatino paimti tą didelį pagalį iš jo nasrų ir sviesti kuo toliau. Po savo trumpų apmastymų ,taip ir padariau. Sraigės žingsiais einu per vėją, kuris lyg pasirodo ir vėl išnyksta palikdamas tik prisiminimų skraistę ant pečių.Su telefonu užšalusiose rankose bandau pagaut savo žvėrišką šuns fotografiją. Na, kaip kada man pasiseka...
Be blogų minčių brendu per sniegą ir jaučiu , kad kuo toliau tuo labiau noriu kristi į jį, kaip į kreminį pyragėlį, kuriame noriu ištirpti ir atsibusti savo lovoje... Krentu.Ewč.Tai ne pyragėlis, bet visai nieko... Kokias 5 sekundes buvo puiku, paskui -gerai , dar vėliau- nieko gero ir galiausiai -Šlapia ,Šlapia ,Šlapia...Kaip tik susimąstau apie atsistojimą ant manęs užgriūna mažas padarėlis , kurio letenėlis susminga į mano storą striukę ir lyg niekur nieko mažas liežiuvėlis lyžtelna mano skruostą. Staiga pradedu kvatotis, bet taip stagiai ir nustoju , nes pamatau daug slidinikų tiesiai prieš mane. Pašoku lyg iš košmaro , o ne iš sniego , kuriame galvojau pasilikti , jei niekas neišties pagalbos rankos... Striktelnu ant kojų ir pasigaunu šunį , nes tasai yra didis slidininkų priešas.
Pavojaus kaip nebūta ir vėl tingiu žingsniuku einame prie cinamono kvapo miško durų...

P.S. Smagių ir neužmirštamai fantastiškų akimirkų visiems linki Ditė ir Fuksas. :))))