Veislė iš arti: Rotveileris

Veislė iš arti: Rotveileris






Lietuvos šunų veislės knygoje 1993 m. užregistruoti 742 rotveileriai, 1994 m. - 937, 1995 m. 825, iki 1996 m. spalio mėnesio - 605. Lietuvoje yra daugiau kaip 260 rotveilerių veislynų. Parodose paprastai dalyvauja apie 60-80 šunų.

Grafienė Aga von Hagen apie rotveilerį yra pasakiusi: “Šis tvirtas vaikinas yra ištikimas ir geraširdis, draugiškas su vaikais. Jis aiškiai skiria sąvokas “tarnyba” ir “ne tarnyba”. Drąsus sargas šeimoje yra avinėlis. Jo protingos akys, galinčios žaižaruoti pykčiu, draugams spinduliuoja meilę ir padorumą. Rotveileris nėra elegantiškas. Jėgos kilnumas, geras būdas, nuostabus pasitikėjimas savimi rodo jo gilios sielos atspindys”.

Iš daugelio šunų veislių rotveileris išsiskiria natūralumu, nuo seno nepakitusiomis formomis. Jis tvirtas ir harmoningai sudėtas, galingas ir judrus. Rotveileris - ne simpatiškas pamaiva, o paprasto ir atviro būdo šuo. Jeigu žmogus nori išsiskirti iš kitų, rotveilerio nepirks. Aišku, yra tokių, kurie girdėjo apie rotveilerio jėgą, nepaprastą drąsą ir ryžtą, todėl nori turėti jį kaip besikandžiojantį savo svarbios personos gynėją - tokiu atveju rotveileris blogose rankose. Neteisingai auklėjamas šuo netveria savo kailyje, o jo jėga bei sargumas tampa nevaldoma agresija. Deja, taip atsitinka dažnokai.



Svarbiausioji taisyklė, kad rotveileris taptų geru sargu ir gynėju: ten, kur gyvena, jis turi gerai jaustis, tada anksčiau ar vėliau šuo imsis atsakomybės už namų ir gyventojų saugumą, nes tai išplaukia iš natūralaus jo sargumo. Rotveileris - vėlyvo vystymosi šuo, todėl per anksti pažadinus agresiją jis bus sunkiai suvaldomas. Iš prigimties jis nutrūktgalvis, todėl šios savybės nereikėtų skatinti.

Teisingai išauklėtas rotveileris yra puikus šeimos šuo, jis gali dalyvauti ir sportinėse varžybose. Dabar rotveileriai sėkmingai tarnauja policijoje, kariuomenėje, pasienio ir muitinės tarnybose, taip pat jie geri gelbėtojai, patikimi aklųjų vedliai.

Auklėjant rotveilerį dar būtina laikytis tokių taisyklių: nuolat su juo bendrauti ir dresuoti šunį, negalima auklėjimo palikti savieigai; nuo mažens šuo turi pažinti tvirtą ranką - aiškiai žinoti, kas jam leidžiama, o kas ne.

Tikriausiai nė viena šunų veislė savo raidos metu nepasidarė tokia tobula ir atitinkanti jai keliamus reikalavimus kaip rotveileris. Visais laikais jis dirbo įvairiausius darbus. Nedaugelis žino, kad rotveileris - vienintelė darbinė Vokietijos šunų veislė (be ryzenšnaucerio, atsiradusio gerokai vėliau), išlaikiusi senąsias savo savybes.



Rotveilerio vardas kilęs iš Rotveilio (Viurtenbergo) miesto pavadinimo. Rotveilis romėnų įkurtas 74 m. po Kristaus, tada vadintas Aral Flavial. Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad dar iki romėnų čia gyveno sėslios keltų gentys su savo naminiais ir darbiniais šunimis. Per šią vietovę ėjo vienas iš romėnų karo kelių. Kartu su kariuomene traukė galvijų bandos ir jas bei karius lydintys molosų šunys. Atvykėlių šunys kryžminosi su vietiniais, atsirado tvirti ir gana stambūs šunys, tapę rotveilerių protėviais. XVII a. pradžioje Rotveilio miesto merija ėmė riboti gyventojų laikomų šunų kiekį. Mėsininkams ir prekybininkams buvo leista laikyti tik vieną šunį, todėl jis turėjo atlikti visus darbus: ginti ir saugoti bandą, saugoti šeimininką, jo turtą ir netgi traukti vežimėlį su mėsa. Galvijų pirkliai ir mėsininkai gindavo bandas į Rotveilio muges per miškus ir laukus iš gana tolimų vietovių. Šuo saugodavo savo šeimininką ir padėdavo ginti galvijus, taip pat saugodavo jo gautus pinigus. Pilnas monetų kapšelis buvo parišamas po šuns kaklu, o į tokį “seifą” niekas nenorėjo kišti nagų.

Beje, viduramžiais rotveileris buvo vadinamas kitais vardais: Rotveilio mėsininko šuo. Kelno apylinkėse juos vadino Stupp, pietų Vokietijoje - Stummper dėl trumpos uodegos (jos buvo trumpinamos jau viduramžiais).

XIX a. rotveileriai buvo juodi su įrudžiu bei gelsvi su juodu atspalviu ant ausų ir nugaros (balno), pelenų spalvos su juodomis dėmėmis ir geltonu įrudžiu. Buvo leistinos baltos dėmės ant kaktos, krūtinės ir letenų. Amžiaus pabaigoje rotveileriai beveik išnyko, nes vystantis technikai nebebuvo reikalingos jų paslaugos. Gyvulius perveždavo traukiniais, vežimėlius traukdavo asilai, atsirado bankai - rotveileris neteko darbo. 1905 m. Rotveilio apylinkėse tebuvo likusi viena rotveilerių veislės kalė, tačiau veislė neišnyko. Dėl gerųjų charakterio savybių rotveilerius ėmė laikyti ne vien mėsininkai.

Rotveileris susiformavo per ilgus amžius gyvendamas ir dirbdamas su žmogumi. Nuolatinis darbinių savybių ugdymas pagerino ir sutvirtino šuns sandarą, būdą. Jis atėjo į šiuolaikinę kinologiją jau kaip susiformavusi veislė.

Pirmas rotveileris, 1982 m. parodytas Hailborne vykusioje šunų parodoje, kaip rašo “HELL”, dabartinius standartus mažai atitiko, tačiau tai buvo rotveilerio debiutas šiuolaikinėje kinologijoje.

Pirmąjį rotveilerio standartą nupiešė dailininkas Albertas Kullas. Vėliau standartą tobulino Bylandtas (1894 m.) ir Strebelis (1905 m.)

1907 m. susikūrė Vokietijos rotveilerių klubas, po to Pietų Vokietijos rotveilerių klubas, dar vėliau - Tarptautinis rotveilerių klubas, visi jie veikė atskirai. Tik 1921 m. rugpjūčio 14 d. visi klubai susivienijo į Vokietijos rotveilerių klubą (ADRK), gyvuojantį iki šiol. Susikūrus ADRK, veislės populiarumas ėmė augti, vokiečiai ir dabar diktuoja pasauliui rotveilerių “madas”.

Šiandien rotveileriai - gausiausia šunų veislė Lietuvoje. Net sunku įsivaizduoti, kad prieš 20 metų šį šunį galima buvo pamatyti nebent nuotraukose ar išvykus iš Lietuvos ribų.

Beje, pirmieji rotveileriai Lietuvoje atsirado dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, tačiau tikslesnių žinių apie juos neturime. Rotveileris buvo aprašytas 1937 m. išleistoje Povilo Krygerio knygoje “Šuns dresūra”.

1976 m. V.Vatolinas iš Rusijos atsivežė kalytę KEI KARA KOBRA. Ji buvo agresyvi, gąsdino žmones. KOBRA turėjo palikuonių, tačiau nė vienas iš jų nedalyvavo parodose, todėl jų likimas nežinomas. 1985 m. V.Pleckevičienė atsivežė iš Tulos kalę TEDI, kuri buvo proporcingo sudėjimo, neypatinga gražuolė, tačiau tipiško rotveilerio charakterio: rami, pasitikinti savimi, atidi. Jos šuniukai jau pasirodydavo parodose. 1988 m. V.Pleckevičienė atsigabeno iš Lenkijos dar vieną kalę FARSA z Golkowa, o R.Trakymienė iš Maskvos atsivežė HAIDI. Vėliau Lenkijoje pirktas patinas MAT z Gęboczka buvo kergiamas su Lietuvos rotveilerių kalėmis, daug jo palikuonių dalyvaudavo parodose. 1990 m. V.Pleckevičienė įsigijo pusei metų puikų angų veisimo patiną BORGVAALE PRINZ OF DARKNESS, kuris labai pagerino rotveilerių kokybę Lietuvoje. Po to iš Lenkijos ir Rusijos nupirktos kelios kalės turėjo gausų būrį gerų šuniukų. V.Pleckevičienė vežė kergti savo kales į Vokietiją pas geriausius reproduktorius, iš ten atsigabeno dar tris šuniukus, jau yra nemažai jų palikuonių. Šiandien galima parodyti penktosios, šeštosios kartų rotveilerius bei pasidžiaugti, kad Lietuvoje veisti šunys nėra prastesni nei Europos rotveileriai ir tikrai geresni nei estų ar latvių. Beje, jei lygintume Lietuvos ir buvusios Sovietų Sąjungos rotveilerių psichiką, drąsiai galėtume teigti, kad mūsų šunys geriausiai atitinka tarptautinius reikalavimus. Nemažai Lietuvos rotveilerių dalyvavo užsienyje šunų parodose ir ten neblogai buvo įvertinti.

Deja, išpopuliarėjus rotveileriams, prasidėjo ir masinė jų “gamyba” nepaisant kokybės. Tuo ypač iš kitų išsiskyrė Vilniaus “Amicus” klubas ir kiti klubai klubeliai bei akcinės bendrovės, išrašančios savo rotveileriukams “kilmės liudijimus”, nepripažįstamus ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje.

1993 m. spalio 10 d. susikūrė Lietuvos rotveilerių klubas (LRK), kuris koordinuoja rotveilerių veisimą Lietuvoje. Jau surengtos trys specializuotos rotveilerių parodos, 1997 m. vasario 9 d. Kaune įvyks ketvirtoji. Beje, nuo 1996 m. birželio 4 d. klubo pavadinimas pasikeitė - dabar Lietuvos rotveilerių draugų klubas. 1994 m. LRK nutarė visiems kergiamiems rotveileriams daryti displazijos tyrimą. Į Varšuvos veterinarijos akademiją buvo pasiųsti stažuotis du veterinarai. Nuo 1995 m. liepos 1 d. displazijos tyrimas turi būti atliktas visiems kergiamiems Lietuvoje rotveileriams, nes norime mažinti sąnarių ligomis sergančių rotveilerių kiekį.

Užauginti gerą, visus standartus atitinkantį rotveilerį nėra lengva. Dar sunkiau pasiekti, kad sargas ir gynėjas užimtų pirmąsias vietas parodose. Todėl rinkdamiesi rotveilerį, nepamirškite svarbiausio - kokį šunį išsiauginsite ir išsiauklėsite, toks jis ir bus.

ROTVEILERIO STANDARTAS

Rotveileris didesnis nei vidutinio ūgio, kresnas, masyvokas, ne ilgakojis ir ne trumpakojis. Jo taisyklingas, tvirtas ir galingas kūno sudėjimas liudija apie didelę jėgą, ištvermę bei judrumą. Ramus, geraširdis žvilgsnis. Į aplinką reaguoja labai atidžiai.

Rotveilerio elgesį lemia įgimtos ir įgytos fizinės bei psichinės savybės. Jis draugiškas, taikus, paklusnus, ištikimas, atidus, myli vaikus. Temperamentas bei judėjimo ir veiklos poreikiai - vidutiniai. Nepageidautinų veiksnių atžvilgiu jis tvirtas, bebaimis ir ramus. Būdamas neįtarus, vidutinio staigumo ir pasitikintis savimi, į aplinką jis reaguoja ramiai: lūkuriuoja, stebi. Iškilus pavojui, tuoj pat tampa kovingas, sargus. Pavojui praėjus, kovingumas greit silpsta. Rotveileris prisirišęs prie savo namų ir kiemo, jis gali apginti, turi gerą uoslę, tačiau ryškių medžioklės aistrų neturi.
Patino aukštis ties ketera 61-68 cm, kalės - 56-63 cm. Patino svoris apie 50 kg, kalės - apie 42 kg.
Galva vidutinio ilgio, kaukolė plati ties ausimis; kaktos linija, žiūrint iš šono, lengvai išgaubta. Pakaušio gumburas gerai išsivystęs, nestipriai išsišovęs. Viršutinis ir apatinis žandikauliai tvirti ir platūs. Perėjimas nuo kaktos link snukio ir antakių lankai ryškūs. Galvos oda visur prigludusi; susidomėjusiam šuniui ant kaktos susimeta nedidelių raukšlių.
Lūpų kraštai juodi, prigludę; lūpų kampai - uždari, dantenos kuo tamsesnės (šviesėja šuniui senstant).
Nosies nugarėlė tiesi, su plačiu pagrindu, vos vos siaurėjanti; nosies galiukas greičiau platokas, šnervės didelės (visuomet juodos spalvos). Akys vidutinio dydžio, migdoliškos, tamsiai rudos, vokai prigludę.
Ausys vidutinio dydžio, nukabusios, trikampės, toli viena nuo kitos, aukštu pagrindu. Gerai laikomos prigludę prie skruostų ausys vizualiai platina galvą.
Dantys tvirti, visas komplektas (42 dantys), sankanda žirkliška.
Kaklas tvirtas, netrumpas, raumeningas, sprandas truputį išlenktas, sausas, be nuokaros ir nudribusios odos.
Nugara tiesi, tvirta, įtempta; juosmuo trumpas, tvirtas ir gilus.
Strėnos plačios, vidutinio ilgio, apvalokos.
Krūtinė ovali, plati, didelės apimties, išsivysčiusi priekinė dalis, šonkauliai išgaubti.
Pilvas neįtrauktas, šonai neįdubę.
Uodega trumpai nukirpta (palikti vienas ar du slanksteliai).
Priekinės galūnės. Pečiai ilgi, prigludę prie liemens (ne per stipriai). Dilbiai tvirti, raumeningi. Riešai lengvai spyruokliuojantys, tvirti, nestatūs. Letenos apskritos, pirštai išgaubti ir suglausti. Padai kieti, nagai trumpi, juodi ir tvirti. Priekinės galūnės, žiūrint iš priekio, tiesios ir platokai pastatytos. Dilbiai, žiūrint iš šono, tiesūs. Mentės pasviros (45 laipsnių kampu). Mentė su petikauliu sudaro 115 l. kampą.
Užpakalinės galūnės. Šlaunys ilgokos, plačios ir raumeningos. Blauzdos ilgos, tvirtos, raumeningos, gyslotos pereinant į kulno sąnarį. Užpakalinės letenos kiek ilgesnės nei priekinės, suglaustais, išgaubtais ir tvirtais pirštais, penktieji pirštai pašalinti. Užpakalinės galūnės, žiūrint iš užpakalio, tiesios, nesiauros; žiūrint iš šono, neturi būti tiesios. Laisvai stovint, šlaunikaulis su dubens kaulu, šlaunikaulis su blauzdikauliu ir blauzdikaulis su riešu sudaro bukus kampus. Dubens kaulas pasviręs 20-30? kampu.
Kailis susideda iš dengiamųjų plaukų ir pavilnės. Dengiamieji plaukai vidutinio ilgio, kieti, stori ir prigludę, paslepiantys pavilnę. Ant užpakalinių galūnių plaukai kiek ilgesni. Juodos spalvos su ryškiu skruostų, snukio, pasmakrės, kaklo apatinės dalies, krūtinės, galūnių, virš akių ir pauodegio rausvoku įrudžiu.
Judesiai. Rotveileris bėga risčia. Nugara tvirta, beveik nejuda. Judesiai harmoningi, galingi ir nevaržomi, žingsnis platus.
Diskvalifikacinės ydos. Ryškūs priešingos lyties požymiai. Bailumas, piktumas, Per didelis nepatiklumas, nervingumas. Akių ligos (entropija, ektropija); geltonos arba skirtingų spalvų akys, perkanda, nesankanda, ne visi dantys. Nors vienos sėklidės nebuvimas. Ilgi ir banguoti plaukai, netipiška rotveileriui kailio spalva.

Ramunė Kazlauskaitė






Lietuvos šunų veislės knygoje 1993 m. užregistruoti 742 rotveileriai, 1994 m. - 937, 1995 m. 825, iki 1996 m. spalio mėnesio - 605. Lietuvoje yra daugiau kaip 260 rotveilerių veislynų. Parodose paprastai dalyvauja apie 60-80 šunų.

Grafienė Aga von Hagen apie rotveilerį yra pasakiusi: “Šis tvirtas vaikinas yra ištikimas ir geraširdis, draugiškas su vaikais. Jis aiškiai skiria sąvokas “tarnyba” ir “ne tarnyba”. Drąsus sargas šeimoje yra avinėlis. Jo protingos akys, galinčios žaižaruoti pykčiu, draugams spinduliuoja meilę ir padorumą. Rotveileris nėra elegantiškas. Jėgos kilnumas, geras būdas, nuostabus pasitikėjimas savimi rodo jo gilios sielos atspindys”.

Iš daugelio šunų veislių rotveileris išsiskiria natūralumu, nuo seno nepakitusiomis formomis. Jis tvirtas ir harmoningai sudėtas, galingas ir judrus. Rotveileris - ne simpatiškas pamaiva, o paprasto ir atviro būdo šuo. Jeigu žmogus nori išsiskirti iš kitų, rotveilerio nepirks. Aišku, yra tokių, kurie girdėjo apie rotveilerio jėgą, nepaprastą drąsą ir ryžtą, todėl nori turėti jį kaip besikandžiojantį savo svarbios personos gynėją - tokiu atveju rotveileris blogose rankose. Neteisingai auklėjamas šuo netveria savo kailyje, o jo jėga bei sargumas tampa nevaldoma agresija. Deja, taip atsitinka dažnokai.



Svarbiausioji taisyklė, kad rotveileris taptų geru sargu ir gynėju: ten, kur gyvena, jis turi gerai jaustis, tada anksčiau ar vėliau šuo imsis atsakomybės už namų ir gyventojų saugumą, nes tai išplaukia iš natūralaus jo sargumo. Rotveileris - vėlyvo vystymosi šuo, todėl per anksti pažadinus agresiją jis bus sunkiai suvaldomas. Iš prigimties jis nutrūktgalvis, todėl šios savybės nereikėtų skatinti.

Teisingai išauklėtas rotveileris yra puikus šeimos šuo, jis gali dalyvauti ir sportinėse varžybose. Dabar rotveileriai sėkmingai tarnauja policijoje, kariuomenėje, pasienio ir muitinės tarnybose, taip pat jie geri gelbėtojai, patikimi aklųjų vedliai.

Auklėjant rotveilerį dar būtina laikytis tokių taisyklių: nuolat su juo bendrauti ir dresuoti šunį, negalima auklėjimo palikti savieigai; nuo mažens šuo turi pažinti tvirtą ranką - aiškiai žinoti, kas jam leidžiama, o kas ne.

Tikriausiai nė viena šunų veislė savo raidos metu nepasidarė tokia tobula ir atitinkanti jai keliamus reikalavimus kaip rotveileris. Visais laikais jis dirbo įvairiausius darbus. Nedaugelis žino, kad rotveileris - vienintelė darbinė Vokietijos šunų veislė (be ryzenšnaucerio, atsiradusio gerokai vėliau), išlaikiusi senąsias savo savybes.



Rotveilerio vardas kilęs iš Rotveilio (Viurtenbergo) miesto pavadinimo. Rotveilis romėnų įkurtas 74 m. po Kristaus, tada vadintas Aral Flavial. Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad dar iki romėnų čia gyveno sėslios keltų gentys su savo naminiais ir darbiniais šunimis. Per šią vietovę ėjo vienas iš romėnų karo kelių. Kartu su kariuomene traukė galvijų bandos ir jas bei karius lydintys molosų šunys. Atvykėlių šunys kryžminosi su vietiniais, atsirado tvirti ir gana stambūs šunys, tapę rotveilerių protėviais. XVII a. pradžioje Rotveilio miesto merija ėmė riboti gyventojų laikomų šunų kiekį. Mėsininkams ir prekybininkams buvo leista laikyti tik vieną šunį, todėl jis turėjo atlikti visus darbus: ginti ir saugoti bandą, saugoti šeimininką, jo turtą ir netgi traukti vežimėlį su mėsa. Galvijų pirkliai ir mėsininkai gindavo bandas į Rotveilio muges per miškus ir laukus iš gana tolimų vietovių. Šuo saugodavo savo šeimininką ir padėdavo ginti galvijus, taip pat saugodavo jo gautus pinigus. Pilnas monetų kapšelis buvo parišamas po šuns kaklu, o į tokį “seifą” niekas nenorėjo kišti nagų.

Beje, viduramžiais rotveileris buvo vadinamas kitais vardais: Rotveilio mėsininko šuo. Kelno apylinkėse juos vadino Stupp, pietų Vokietijoje - Stummper dėl trumpos uodegos (jos buvo trumpinamos jau viduramžiais).

XIX a. rotveileriai buvo juodi su įrudžiu bei gelsvi su juodu atspalviu ant ausų ir nugaros (balno), pelenų spalvos su juodomis dėmėmis ir geltonu įrudžiu. Buvo leistinos baltos dėmės ant kaktos, krūtinės ir letenų. Amžiaus pabaigoje rotveileriai beveik išnyko, nes vystantis technikai nebebuvo reikalingos jų paslaugos. Gyvulius perveždavo traukiniais, vežimėlius traukdavo asilai, atsirado bankai - rotveileris neteko darbo. 1905 m. Rotveilio apylinkėse tebuvo likusi viena rotveilerių veislės kalė, tačiau veislė neišnyko. Dėl gerųjų charakterio savybių rotveilerius ėmė laikyti ne vien mėsininkai.

Rotveileris susiformavo per ilgus amžius gyvendamas ir dirbdamas su žmogumi. Nuolatinis darbinių savybių ugdymas pagerino ir sutvirtino šuns sandarą, būdą. Jis atėjo į šiuolaikinę kinologiją jau kaip susiformavusi veislė.

Pirmas rotveileris, 1982 m. parodytas Hailborne vykusioje šunų parodoje, kaip rašo “HELL”, dabartinius standartus mažai atitiko, tačiau tai buvo rotveilerio debiutas šiuolaikinėje kinologijoje.

Pirmąjį rotveilerio standartą nupiešė dailininkas Albertas Kullas. Vėliau standartą tobulino Bylandtas (1894 m.) ir Strebelis (1905 m.)

1907 m. susikūrė Vokietijos rotveilerių klubas, po to Pietų Vokietijos rotveilerių klubas, dar vėliau - Tarptautinis rotveilerių klubas, visi jie veikė atskirai. Tik 1921 m. rugpjūčio 14 d. visi klubai susivienijo į Vokietijos rotveilerių klubą (ADRK), gyvuojantį iki šiol. Susikūrus ADRK, veislės populiarumas ėmė augti, vokiečiai ir dabar diktuoja pasauliui rotveilerių “madas”.

Šiandien rotveileriai - gausiausia šunų veislė Lietuvoje. Net sunku įsivaizduoti, kad prieš 20 metų šį šunį galima buvo pamatyti nebent nuotraukose ar išvykus iš Lietuvos ribų.

Beje, pirmieji rotveileriai Lietuvoje atsirado dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, tačiau tikslesnių žinių apie juos neturime. Rotveileris buvo aprašytas 1937 m. išleistoje Povilo Krygerio knygoje “Šuns dresūra”.

1976 m. V.Vatolinas iš Rusijos atsivežė kalytę KEI KARA KOBRA. Ji buvo agresyvi, gąsdino žmones. KOBRA turėjo palikuonių, tačiau nė vienas iš jų nedalyvavo parodose, todėl jų likimas nežinomas. 1985 m. V.Pleckevičienė atsivežė iš Tulos kalę TEDI, kuri buvo proporcingo sudėjimo, neypatinga gražuolė, tačiau tipiško rotveilerio charakterio: rami, pasitikinti savimi, atidi. Jos šuniukai jau pasirodydavo parodose. 1988 m. V.Pleckevičienė atsigabeno iš Lenkijos dar vieną kalę FARSA z Golkowa, o R.Trakymienė iš Maskvos atsivežė HAIDI. Vėliau Lenkijoje pirktas patinas MAT z Gęboczka buvo kergiamas su Lietuvos rotveilerių kalėmis, daug jo palikuonių dalyvaudavo parodose. 1990 m. V.Pleckevičienė įsigijo pusei metų puikų angų veisimo patiną BORGVAALE PRINZ OF DARKNESS, kuris labai pagerino rotveilerių kokybę Lietuvoje. Po to iš Lenkijos ir Rusijos nupirktos kelios kalės turėjo gausų būrį gerų šuniukų. V.Pleckevičienė vežė kergti savo kales į Vokietiją pas geriausius reproduktorius, iš ten atsigabeno dar tris šuniukus, jau yra nemažai jų palikuonių. Šiandien galima parodyti penktosios, šeštosios kartų rotveilerius bei pasidžiaugti, kad Lietuvoje veisti šunys nėra prastesni nei Europos rotveileriai ir tikrai geresni nei estų ar latvių. Beje, jei lygintume Lietuvos ir buvusios Sovietų Sąjungos rotveilerių psichiką, drąsiai galėtume teigti, kad mūsų šunys geriausiai atitinka tarptautinius reikalavimus. Nemažai Lietuvos rotveilerių dalyvavo užsienyje šunų parodose ir ten neblogai buvo įvertinti.

Deja, išpopuliarėjus rotveileriams, prasidėjo ir masinė jų “gamyba” nepaisant kokybės. Tuo ypač iš kitų išsiskyrė Vilniaus “Amicus” klubas ir kiti klubai klubeliai bei akcinės bendrovės, išrašančios savo rotveileriukams “kilmės liudijimus”, nepripažįstamus ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje.

1993 m. spalio 10 d. susikūrė Lietuvos rotveilerių klubas (LRK), kuris koordinuoja rotveilerių veisimą Lietuvoje. Jau surengtos trys specializuotos rotveilerių parodos, 1997 m. vasario 9 d. Kaune įvyks ketvirtoji. Beje, nuo 1996 m. birželio 4 d. klubo pavadinimas pasikeitė - dabar Lietuvos rotveilerių draugų klubas. 1994 m. LRK nutarė visiems kergiamiems rotveileriams daryti displazijos tyrimą. Į Varšuvos veterinarijos akademiją buvo pasiųsti stažuotis du veterinarai. Nuo 1995 m. liepos 1 d. displazijos tyrimas turi būti atliktas visiems kergiamiems Lietuvoje rotveileriams, nes norime mažinti sąnarių ligomis sergančių rotveilerių kiekį.

Užauginti gerą, visus standartus atitinkantį rotveilerį nėra lengva. Dar sunkiau pasiekti, kad sargas ir gynėjas užimtų pirmąsias vietas parodose. Todėl rinkdamiesi rotveilerį, nepamirškite svarbiausio - kokį šunį išsiauginsite ir išsiauklėsite, toks jis ir bus.

ROTVEILERIO STANDARTAS

Rotveileris didesnis nei vidutinio ūgio, kresnas, masyvokas, ne ilgakojis ir ne trumpakojis. Jo taisyklingas, tvirtas ir galingas kūno sudėjimas liudija apie didelę jėgą, ištvermę bei judrumą. Ramus, geraširdis žvilgsnis. Į aplinką reaguoja labai atidžiai.

Rotveilerio elgesį lemia įgimtos ir įgytos fizinės bei psichinės savybės. Jis draugiškas, taikus, paklusnus, ištikimas, atidus, myli vaikus. Temperamentas bei judėjimo ir veiklos poreikiai - vidutiniai. Nepageidautinų veiksnių atžvilgiu jis tvirtas, bebaimis ir ramus. Būdamas neįtarus, vidutinio staigumo ir pasitikintis savimi, į aplinką jis reaguoja ramiai: lūkuriuoja, stebi. Iškilus pavojui, tuoj pat tampa kovingas, sargus. Pavojui praėjus, kovingumas greit silpsta. Rotveileris prisirišęs prie savo namų ir kiemo, jis gali apginti, turi gerą uoslę, tačiau ryškių medžioklės aistrų neturi.
Patino aukštis ties ketera 61-68 cm, kalės - 56-63 cm. Patino svoris apie 50 kg, kalės - apie 42 kg.
Galva vidutinio ilgio, kaukolė plati ties ausimis; kaktos linija, žiūrint iš šono, lengvai išgaubta. Pakaušio gumburas gerai išsivystęs, nestipriai išsišovęs. Viršutinis ir apatinis žandikauliai tvirti ir platūs. Perėjimas nuo kaktos link snukio ir antakių lankai ryškūs. Galvos oda visur prigludusi; susidomėjusiam šuniui ant kaktos susimeta nedidelių raukšlių.
Lūpų kraštai juodi, prigludę; lūpų kampai - uždari, dantenos kuo tamsesnės (šviesėja šuniui senstant).
Nosies nugarėlė tiesi, su plačiu pagrindu, vos vos siaurėjanti; nosies galiukas greičiau platokas, šnervės didelės (visuomet juodos spalvos). Akys vidutinio dydžio, migdoliškos, tamsiai rudos, vokai prigludę.
Ausys vidutinio dydžio, nukabusios, trikampės, toli viena nuo kitos, aukštu pagrindu. Gerai laikomos prigludę prie skruostų ausys vizualiai platina galvą.
Dantys tvirti, visas komplektas (42 dantys), sankanda žirkliška.
Kaklas tvirtas, netrumpas, raumeningas, sprandas truputį išlenktas, sausas, be nuokaros ir nudribusios odos.
Nugara tiesi, tvirta, įtempta; juosmuo trumpas, tvirtas ir gilus.
Strėnos plačios, vidutinio ilgio, apvalokos.
Krūtinė ovali, plati, didelės apimties, išsivysčiusi priekinė dalis, šonkauliai išgaubti.
Pilvas neįtrauktas, šonai neįdubę.
Uodega trumpai nukirpta (palikti vienas ar du slanksteliai).
Priekinės galūnės. Pečiai ilgi, prigludę prie liemens (ne per stipriai). Dilbiai tvirti, raumeningi. Riešai lengvai spyruokliuojantys, tvirti, nestatūs. Letenos apskritos, pirštai išgaubti ir suglausti. Padai kieti, nagai trumpi, juodi ir tvirti. Priekinės galūnės, žiūrint iš priekio, tiesios ir platokai pastatytos. Dilbiai, žiūrint iš šono, tiesūs. Mentės pasviros (45 laipsnių kampu). Mentė su petikauliu sudaro 115 l. kampą.
Užpakalinės galūnės. Šlaunys ilgokos, plačios ir raumeningos. Blauzdos ilgos, tvirtos, raumeningos, gyslotos pereinant į kulno sąnarį. Užpakalinės letenos kiek ilgesnės nei priekinės, suglaustais, išgaubtais ir tvirtais pirštais, penktieji pirštai pašalinti. Užpakalinės galūnės, žiūrint iš užpakalio, tiesios, nesiauros; žiūrint iš šono, neturi būti tiesios. Laisvai stovint, šlaunikaulis su dubens kaulu, šlaunikaulis su blauzdikauliu ir blauzdikaulis su riešu sudaro bukus kampus. Dubens kaulas pasviręs 20-30? kampu.
Kailis susideda iš dengiamųjų plaukų ir pavilnės. Dengiamieji plaukai vidutinio ilgio, kieti, stori ir prigludę, paslepiantys pavilnę. Ant užpakalinių galūnių plaukai kiek ilgesni. Juodos spalvos su ryškiu skruostų, snukio, pasmakrės, kaklo apatinės dalies, krūtinės, galūnių, virš akių ir pauodegio rausvoku įrudžiu.
Judesiai. Rotveileris bėga risčia. Nugara tvirta, beveik nejuda. Judesiai harmoningi, galingi ir nevaržomi, žingsnis platus.
Diskvalifikacinės ydos. Ryškūs priešingos lyties požymiai. Bailumas, piktumas, Per didelis nepatiklumas, nervingumas. Akių ligos (entropija, ektropija); geltonos arba skirtingų spalvų akys, perkanda, nesankanda, ne visi dantys. Nors vienos sėklidės nebuvimas. Ilgi ir banguoti plaukai, netipiška rotveileriui kailio spalva.

Ramunė Kazlauskaitė