Apie senatvę ir šiaip...

Artėjant vienuoliktąjam Bilės gimtadieniui, tenka susidurti su akis badančia tiesa. Šunys gyvena per trumpai....
Jau beveik visiškai apkurtus, ištisas dienas mieganti saulės atokaitoje, dažnai nesiorientuojanti naujoje aplinkoje.
Ech, bet kurtsharo taip lengvai nepalauši!
Tą puikiai žino šios veislės augintojai. Net senatvėj kurcis, nebus toks kokie būna senatvės sulaukę daugelis kitų šunų. Už tai taip ir dievinu šią veislę ^^.
Taigi apie linksmesnius dalykus. Ji yra pirmasis mano šuo, kiti kaip čia pavadinus buvo mano globotiniai, nes gyveno pas senelius (negaliu neprisimint labiausiai atsidavusio šuns pasaulyje - Kruzo), taigi pirmasis mano šuo kuriuo rūpinausi, tai šuo atvedęs mane į platų ir sudėtingą kinologijos taką :D.
Galiausiai šuo dėl kurio susipažinau ir pamilau paukštšunius, net neįsivaizduoju savęs be kurio nors iš paukštšunių.
Kokia nesąmonė yra neleisti vaikui auginti šuns... žinoma reikia atsižvelgti ir į vaiko amžių, taip pat ir į charakterio savybes, tačiau šuo yra nuostabus padaras gebantis vaiką išmokinti daugiau nei betkuris suaugęs kada supras.
Ne kas kitas, o šuo mane išmokė atsakomybės. Dabar planuojant laisvalaikį, pirmiausiu numeriu atsižvelgiu į šuns poreikius.
Antrą dalyką ką šuo išmokė, tai meilė gamtai, tėvai tą bandė įdiegti nuo pat kūdikystės, tačiau tik su šuniu pažinau tikrąjį gamtos grožį. Ir tikriausiai taip nutiko ne man vienai, kadangi nori-nenori šuniui reikia ne tik į asfaltą savo nagučius brūžint, o ir į švelnias samanas. Taigi pirmiausia su prievole keliauji miškan ar į laukus, kur šuo taip nori, o vėliau ir pats pamėgsti tokius pasivaikščiojimus. Atrandi jog tai puikus atsipalaidavimo būdas :).
Grįžtu prie Bilės, žinoma jos pamokos vien tuo neapsiriboja, ir tikiu, jei būtų lemta jai nugyventi kokius dar 20 metų :D išmokčiau kur kas daugiau.
Šiaip kuo gilyn į senatvę tuo ji daugiau keistų "čiūdų" išmoksta.
Tėvam kažkodėl susivaideno, kad šuniui reikia miegoti užklotam (nors visą gyvenimą turėjo savo guolį ir niekad lovoj nemiegodavo), taigi Bilė turi savo adijaliuką, be kurio miego tiesiog negali. Taigi kiekvieną kart prieš miegą ji išsireikalauja, kad ją kas užklotų, viskas gerai jeigu tai vyksta dieną. Bet pastaruoju metu tai pradėjo vykt ir naktį. Netingi ji užlipti į antrą aukštą pas mane, pabrūžinti į duris, kad įsileisčiau, o kai atsikeliu ir žaibus ir keiksmus laidau nusivesti mane atgal į apačią, tam kad ji galėtų įsitaisyti, o aš galėčiau ją užkloti :D.
Visad žinojau, kad Bilė dievina vandenį, bet niekad net nesapnavau, kad sulaukus tokio garbaus amžiaus ji kaip vėjavaikė šokinės į vandenį. Taip atsitiko pastarąjį savaitgalį, kai buvom prie ežeriuko (kitaip ir nepavadinsi ežero dydžio sulig kūdra), kur yra lieptelis, vos atvažiavus mano senjore su didžiausiu entuziazmu užlėkė ant lieptelio ir prašo, kad ką nors mesčiau vandenin (visgi paukštšunio instinkas ne šiaip ant durniaus plaukiot, o kažką "dirbt"), mečiau pagalį. Bilė strykteli vandenin, panyra ir iriasi pagalio link, grįžta į krantą ir vėl su tokiu pačiu entuziazmu užlekia ant lieptelio, tik jau net nebelaukia pagalio, o aklai šoka tarp lugnių :D, grįžta į krantą, ir vėl..... ( http://img190.imageshack.us/i/fotosujungtoscopy.jpg/ )
Taip ji net nežinau kiek kartų darė, kol galiausiai atsibodo ir ėjo toliau dirbt savų darbų, tačiau po kelių valandų ji prisiminė šią savo pramogą ir vėl ir vėl lakstė liepteliu :).
Ką gi taip ir baigės mūsų pastarieji, naujausieji įvykiai.
Pasakysiu, kad tai mano pirmasis blog'as ir kad bandau užsigydyti savo pasakojimų nenuoseklumą, minties šokinėjima ir panašias su rašyba susijusias ligas, kadangi jau kitais metais panašiu laiku tai lems mano egzamininį balą.
Galbūt nieks ir neskaitys tų mano blogų, daug kam pabos skaityt tiek rašliavos. Na bet jeigu kas baigs visą tada dėkui in advance ;)