Anglis....

Prieš mėnesį į mūsų kiemą įėjo kažkoks juodas šuva su berniuku ir spėju jo mama. Šuo toks kudlius, anglies spalvos, negražus. Veukt. Į kiemą išbėgo mano mažoji šeimininkė, griebė tą šunį ant rankų, pradėjo bučiuoti. Aš nesuprantu, kaip tokį kudlių galimą mylėti. Greit išgirdau ir jo vardas. BAISUS vardas. ZIPAS. Fuj. Nepalyginsi su Spaikas. Įsivedė tą Zipą į kambarį (O man tik leidžia kambaryje pabūti 10 minučių!). Greit pasigirdo klyksmai. Jis žaidžia su mažiais! Kitą dieną tas šuva dar buvo. Šeimininkas sugalvoju mus suleisti. Gal leis perkąsti? Ne... Uždėjo antsnukį, prisirišo prie pavadėlio. Ir tą anglį paleido. Jis akiplėša, loti pradėjo. Aš tik suurzgiau, tai uodegą pabrukęs nubėgo. Che. Lengvai pagąsdinau. Kitą dieną vėl mus suleido. Tik tas Zipas jau atšliaužė iki manęs. Pataikauja. Pradėjo žaisti. Na tai ir tapau jo mokytoju. Bandžiau mokinti šlapintis pakėlus koją, bet jam nieko neišeina, krenta. Gal visai ir nieko tas šuo. Ir mane pradėjo dažniau paleisti, ir įdomiau būti lauke. Tik kai jau jis mane nuvargina, tenka prašytis į voljerą pačiam.

~Spaikas