Ryžas...

Vieną dieną šeimininkai susiruošė mane atiduoti. Gaila buvo, bet ką padarysi. Veda mane į kažkokį kiemą. Žiūriu ten kažkoks šuva sėdi. Ryžas... Negražus... O aš toks kudlius, gražuolis. Žodžiu to ryžiaus su manim nepalyginsi. Į kiemą išbėgo kažkokia mergaitė, griebė ant rankų. Man ji patiko :). Kitą dieną jau buvau pripratęs naujųjų šeimininkų, ėmiau ginti savo teritoriją. Šeimininkės tėtis sugalvojo mane suleisti su tuo ryžu šunimi. Pasirodo jis- Spaikas. Mane paleido be pavadėlio, o tą dičkį ir su pavadėliu ir dar snukį kažkuo apraišiojo. Šuo didelis, du kart už mane didesnis, tai iš baimės loti pradėjau. Jis tik suburzgė... Lyg iš po žemių. Aš tik cypt, ir pas šeimininkę ant rankų. Kitą dieną vėl bandė mus suleisti. Aš pagalvojau : Ko mums pyktis? Gal geriau draugiškai?. Tai ir nušliaužiau prie jo. Spaikui aiškiai tai patiko. Nuo tos akimirkos jis tapo mano mokytoju. Labai džiaugiuosi, kad mes draugai, nes jis taip pat mėgsta pasiausti kaip ir aš :).

~Zipas