Kiekvienas turime savo vietelę...

Ar pastebėjote ,kad visi turi vietą? Vietą turi surūgęs pienas,alaus skardinė, „Sharp „ televizorius,dulkės,medis,lapai ,vabalai ir t.t. Štai kodėl žmonės tvarko namus,kiemus ar gatves, viskas dėl ramybės ir grožio tiek akiai tiek sielai. Visi objektai savo vietos ieško įvairų laiko tarpą.Dulkė nusėdusi ant nuotraukos rėmelio , giliai spintoje įmigusi knyga- joms laiko surasti savo gyvenimo vietą reikia tikrai nedaug..Kur kas sunkiau savo jaukiausią vietelę surasti gyviems organizmams tarp jų ir neseniai pas mane atklydusiai kalytei.Atklydo graži,miela, tačiau bailutė ,susivėlus,murzina ir liūdnų akių. Bijojusis susitikti net mano žvilgsnį ,alkana kalytė vakarais vogčiomis prisliūkindavo prie jai padėto dubenėlio su maistu. Laikas bėgo mažoji atklydėlė vis augo ir augo ,vis labiau pradėjo prisileisti žmogų.Žinojau , šiam šuniukui reikia mylinčio,kantraus ir gero šeimininko. Intensyviai šeimininko neieškojom ,nes bijojom ,kad visus gąsdins jos baikštumas, o ir ėdalo šunims netrūko,taigi ji sau kiekvieną dieną tūnodavo rūsyje ,kartkartėmis išbėgdama palakstyti su Ellu. Taip jau atsitiko ,kad netikėtai numirė kaimo mokyklos, mokytojos vyras, taip pat tom pačiom dienom pavogė jos pinčerio veislės šunį. Taigi moteris liko vieniša. Dažnai pas ją nueidavau ,kadangi esame giminės atvirai pasikalbėdavome sukniubus ant stalo moteris pradėdavo verkti,pasakodama kokia ji vieniša ,kaip laukia jų dviejų pareinant..
Staiga man toptelėjo mintis, jog aš rūsyje turiu tokį pat vienišą ir meilės reikalaujantį gyvūną.
Kelios valandos ir jis jau pas ją  Verandoje naujai įkurtame guolyje kalytė susisukusi į kamuoliuką baikščiom , tačiau viltingom akim nedrąsiai pažvelgdavo tai į mane,tai į savo naująją šeimininkę. Po 15 minučių naujasis sargas nedrąsiai kilsteldavo ausytes.
Štai kada pajutau gerkle tįstantį medų.Apėmė nuostabus jausmas! Iš šeimininkės veido,ir jaukiai įsitaisiusio šuniuko –supratau , šunelis surado savo vietą,o našlės pasakojimų ir prisiminimų klausys ne tik senojo šuns pavadėlis.
Po keletos dienų su kaimyne išsišnekėjom apie šunis ir ši papasakojo apie baltos kalytės praeitį,pasirodo ,girtas kaimynas per sugertuves gavo šuniuką ,parsinešęs jo nešėrė,spardė.Tai tas ir atbėgo pas ją,ši neturėjo daug pinigų, tačiau jos kieme kiek pastebėjau laksto 4 šunys,ir su pagarba klausiau jos pasakojimo . Taigi neturėdama sąlygų auginti dar vieną šunelį ši jį nunešė ant kelio ir paleido ,širdyje vylės ,jog jis suras savo namus,JUK KIEKVIENAS TURIME SAVO VIETĄ. Tada šunelis atklydo pas mane o tada....O tada jau girdėjot visą istoriją ,kuri priverčia susimąstyti juk kiekvienas esame kažkam reikalingas.