- Grynaveislis mišrūnas, --- ir nusišypsau...

Žmogus – keistas padaras. Vieną dieną jis linksmas, kitą – liūdnas... Geriausias vaistas nuo blogybių mano galvą yra šuo.. Šuniui nereikia pinigų, jis mylės tave, jai jam ir reikės ėsti iš šiukšlinės... Jis mylės tave, net jeigu jam ir reikės su tavimi būti lauke, spaudžiant trisdešimties laipsnių šalčio... Jis kovos už tave iki paskutinio kraujo lašo, paskutinio atodūsio, paskutinio širdies dūžio... Jis dėl tavęs puls ir į ugnį, jam nesvarbu, kad jis sudegs, jam svarbiau, kad tau viskas būtų gerai... Pieš kelias dienas į kiemą atvažiavo mašina, išlipo ponia ir nuėjo vidun... Žiūriu, mašinos vairuotojas užkalbino mano Muką... Ir tada manęs klausia :
-Kokios šuniukas veislės?
Sakau :
- Grynaveislis mišrūnas, --- ir nusišypsau...
Jis staiga atitraukia ranką nuo Muko, nusivalo rankas ir sako :
- Mmmmm...Galvojau, kad grynaveislis... - Ir kažkaip keistais lyg pasibjaurėja... Nekenčiu tokių žmonių!!! Negaliu pakęsti!!! Pykstu!!! Labiausiai pykdo tas pasibjaurėjimas "MIŠRŪNAS"... "MIŠRŪNAS" kai kuriems žmonėms, kaip keiksmažodis... O aš tokiems žmonėms "spjaunu" į veidą ir sakau "jūs pats man atrodot lyg ne žmogus, o š*** ir žmogaus hibridas" !!!