Jie išsinėšė gabalą mano širdies.

Dabar sėdžiu ir verkiu... Galvoju... Prieš 6 metus likimas į mano gyvenimą atnešė mažyti saulės spindulėlį, kuris greit gavo vardą. Skipis... Tą vardą ištarus, man pradeda lyg pupos kristi ašaros... JIS nugyveno puikų gyvenimą... Prieš du metus, mano gyvenimą dar kartą nušvietė saulė. Skipis buvo visos šeimos turtas, o antrasis spindulėlis Foxė, buvo mano, mano, ir dar kartą mano. Tačiau, gyvenimas buvo žiaurus ir juos abu iš manęs atėmė. Tačiau, jie man paliko mano geriausią dabartinį draugą. Tobį. Kaskart, kai išeinu į lauką, nueinu ten, kur labiausiai mėgdavo gulėti Skipis ir ten, kur būdavo pririšta Foxė... Tobiukas mane pasitinka taipat, kaip pasitinkdavo ir Foxė su Skipu... Žinau, kad jie siunta šunų rojuje, ir ten jie yra laimingesni nei žemėje, ir žino, kad jie su savimi išsinešė mano širdies gabalą. Bet gyvenimas eina į priekį, ne atgal. Džiaugiuosi, kad dabar turiu Tobiuką...