Šį blog‘ą skiriu visiems benamiams šunims ir katėms...

Katras benamis, nenorėtų kažkam priglusti prie šono? Katras nenorėtų turėti kažką, kam galėtų atnešti šlepetes, kai už lango baisiai lyja? O katras norėtų, kai nėra niekam reikalingas, būti mašinos partrenktas? Aš, šuo Reksas, norėčiau būti partrenktas ir leisgyvis pakastas, nes pasauly man vietos nėra... Nėra šilto židinio ir mylinčios rankos šalia, kai man sunku... Bet man jau neilgai liko gyventi... Kelios dienos, gal būt net tik kelios valandos ir viskas...... Baigiasi mano gyvenimo terminas, nes jau per ilgai aš čia. Aš prieglaudoje jau per ilgai... Patekau čia kai buvau dar visai mažytis šuniukas. Mane su sese rado tiesiog prie prieglaudos durų, kur mus paliko „mylintis“ šeimininkas. Jis nemanė, kaip mums bus sunku susirasti namus, suaugti ir sustiprėti, rasti namus, kurių sienos būtų šiltesnės negu tos, prie kurių dabar gludžiu, jis tik galvojo, kaip kitiems nesužinoti, kad jo veislinė atsivedė dvarniaškų, taigi jis kitos išeities nerado. Bet aš nepykstu. Nepykstu, kad jis manę pasmerkė mirti. Nepykstu, kad mano sesers niekas nepaėmė, todėl vieną dieną ji buvo nuvesta į KAMBARĮ ir daugiau negrįžo. Prieglaudos šeimininkė manyje matė saulės spindulėlį, todėl pasiėmė pas savę, palaikė tik penkis mėnesius, kol galiausiai suaugau ir vėl grąžino prie šaltų, betoninių narvo grotų... Oficialiai mano vardas 06784, bet paprastai – Reksas. Taip manę praminė prižiūrėtojai, ateinantys pripildyti indelių su ėdesiu... Jie tik pašeria, paglosto meiliu žodžiu, bet į savo namus neima... Visi žino, kad laukia tų, kurių niekas nepasiima į savo namus. Juk visi žino... Tai dabar laukia ir manęs. Dvarniaškos, kuri visus myli, bet niekas nemyli jos. Aš, Reksas, šiandien pagal oficialų dokumentą turiu būti užmigdytas ir pakastas po žeme. O, štai ir ateina ji... Ta, su sintetinėmis pirštinėmis ir meile akyse. Ji, kuri sako, kad nesijaudintum, kad dabar viskas bus gerai, kad tau daugiau nebeskaudės ir nereiks daugiau gultis ant šaltų, betoninių grindų... Prisega pavadėlį, tokį pilką ir liūdną... Kaip tik man tinkamas... Nuveda manę į KAMBARĮ, liepia užšokti ant stalo ir ramiai mane glosto. Staigiai pasirausia stalčiuje, iš ten ištraukia švirkštą ir... Viso gero gyvenime, kuris man buvo visai nemielas.. Viso gero visiems, kurie manę žinojo kaip 06784, arba Reksu... Ir viso gero šeimininke, kuris manęs nemylėjai ir tau visai Rekso nereikėjo... O svarbiausia, kad galiu pasakyti Viso Gero gyvenimui, kuriame man vietos niekada nebuvo ir niekada nebebus...

.....................................................

Šį blog‘ą skiriu visiems benamiams šunims ir katėms... Žinau, yra prieglaudų kuriose šunų nemigdo, bet tiesiog norėjau pavaizduoti, kad sunku benamiui šuniui... Mylėkime, kol turime ką mylėti...

......................................................
Jurgita 2012 m. Sausis 19 d.