Šiandien

Kažkoks žiaurus tas mūsų pasaulis... Daug benamių kačių, šunų ir net žmonių... Taigi, nusprendžiau šiandien važiuoti iki parduotuvės (gyvenu kaime, parduotuve už 2 kilometrų)... Nors turime mašiną, nusprendžiau važiuoti dviračiu. Štai važiuoju ir matau bėga toks didelis šuo : sulysęs visas toks, antkaklio antkakliu nepavadinsi... Prie šniūrinio antkaklio tabaluoja lenciūgas... Ką, labai draugiškas, linksmas prilėkė prie manęs ir šoko... Toks didelis, išsigandau, kad įkąsss...... Bet nieko, geras. Na ką, aš už lenciūgo ir važiuoju link parduotuvės... Na ir galvoju kieno jis? Nenoriu jo čia palikt... Gal tai tokios mergaitės Benitos Luna? Sustojau ir pašaukiau ''Luna!''. Ji džiaugsmingai suvizgino uodegą - ''taip aš Luna''. Nesinorėjo jos net atiduot... Per tą trumpą kelionę labai prie jos prisirišau, tos akys - prisiminiau Tobiuką... Jo linksmas akeles... Pasiilgau jo labai... Privažiuoju parduotuvę - stovi keli girtoki vyriokai... Vienas sušuko ''LUNA''... pastaroji pažiūrėjo į manę ir ėmė bėgti - bijojo, kad ją vėl pririš... Lunos šeimininkai girtuokliai, jos nešeria ir garantuoju, kad ji greit atsives vaikų... Gauna paėst kartą į dieną pora riekių duonos... Nesuprantu, kaip su tokiomis gyvenimo sąlygomis ji gyvena... Bet vis tiek myli savo šeimininkus... Taigi man ją parvedus, ji eilinį kartą nudūme pas savo ''geruosius šeimininkus'' kurie ją vėl pririš, tik kažin ar ilgam???